Tai XVIII a. antros pusės pastatas su neoklasicistiniais fasadais. Jis yra ištisinėje Trakų gatvės namų eilėje. Rūmai iš trijų pusių supa pailgą pusiau uždarą kiemą. Rūmai dviejų aukštų, planas primena siaurą U raidę. Po dalimi rūmų yra rūsys. Rūmai plytų mūro, tinkuoti. Įvažiavimas su cilindriniu skliautu. Stogas dengtas čerpėmis. Antro aukšto piliastrai ir trikampis frontonas virš jų. Frontono timpane – du kartušai, turintys Umiastovskių herbų elementų. Fasado rytinėje pusėje po masyviu gelžbetoniniu 1930 metais įrengtu balkonu yra portalas. Abiejų gatvės fasadų pirmas (cokolinis) aukštas rustuotas; jo sienos į gatvės pusę storesnės už antro aukšto.
Virš stačiakampių langų išryškinti raktai. Fasadų susikirtime yra niša; joje 1973 metais pastatyta Stanislovo Kuzmos skulptūra „Sargybinis“. Balkone ant pjedestalo yra nežinomo autoriaus sukurta antikinių formų moters statulėlė. Antrojo aukšto patalpose išlikę lubų lipdinių, koklinių krosnių, spalvoto marmuro židinių, sietynas, pirmame aukšte yra medžio raižybos. Iki XVIII a. vidurio vietoje, kurioje yra rūmai, manoma, buvo keletas medinių pastatų. Yra kita nuomone, kad šiame sklype XVI a. jau stovėjo mūrinis namas, kurį 1579 metų gegužės 26 d. privilegija karalius Steponas Batoras padovanojo pilkai raudonos ir baltos odos išdirbėjų cechui. Kada ir kas šioje vietoje po 1748 metų gaisro pastatė mūrinį pastatą, nežinoma. 1790 metais stovėjo bajorės Inčikovos dviejų aukštų mūriniai rūmai, kurie jau buvo U raidės plano. Tuo metu tai buvo Vilniaus vakarinis pakraštys, rūmus juose gynybinė siena su Trakų vartais, todėl rūmai pastatyti fasadu į Trakų traktą (dabar – gatvę).
Vėliau rūmai priklausė pranciškonams, Pensams, Žemaičių vyskupui Antanui Tiškevičiui, Perneriams, , Inčikovoms, Šmigelskienėms, Lisovskiams, o XIX a. viduryje juos įsigijo Vilniuje gimęs dvarininkas Vladislovas Kazimieras Umiastovskis. 7-8 dešimtmetyje rūmai rekonstruoti: fasadai pertvarkyti pagal rusų klasicizmo pavyzdinius projektus. Tokie neoklasicistiniai, beveik nepakitę jie išliko iki mūsų dienų. XX a. pradžioje rūmai atiteko Janinai Umiastovskai (vėliau – grafienė Korvin-Milevska). Grafienė ruošdavo pobūvius, į kuriuos susirinkdavo 400-500 svečių. Rūmuose netgi vykdavo slapti lietuviški vakarėliai. 1909 – 1914 metais rūmai buvo remontuojami: pakeistos medinės lubos, stogas perdengtas čerpėmis. 1940 metais kurį laiką veikė iš Kauno perkelta bendrovės „Maistas“ kontora, valstybinės institucijos.
Sovietmečiu rūmuose įsikūrė Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija (nuo 1962 m.), Teatro ir muzikos muziejus, Vilniaus miesto kraštotyros muziejus ir kitos įstaigos. 1991 metais buvo atlikti žvalgomieji tyrimai ir parengtas pastato restauravimo ir pritaikymo projektas (autorė Gražina Juknevičienė). Dabar veikia Vilniaus klubas, susibūręs 1998 metais, suvienydamas verslo, kultūros, politikos atstovus, siekiančius ne tik geriau pažinti Lietuvos sostinę, bet ir prisidėti prie jos gražinimo bei kultūrinio gyvenimo įvairovės. Kurį laiką tarnavę išimtinai uždariems Vilniaus klubo renginiams, miestelėnams jie atvėrė duris Europos paveldo dienų proga 2011 metais.
Informaciją parengė:
Valdas Selenis
Informacijos šaltiniai:
- Jurkštas, Vytautas. Umiastovskių rūmai. // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T.1, p. 496 – 497.
- Umiastovskių rūmai. // Čaplinskas, Antanas, Rimvydas. Vilniaus gatvių istorija. Šv. Jono, Dominikonų, Trakų gatvės. – Vilnius, 2008, p. 261-267.
- Vilniaus klubas gaivina grafų Umiastovskių tradicijas.