Tai viena didžiausių Lietuvos gotikinių bažnyčių, XVII-XVIII a. įgijusi šiek tiek renesanso ir interjere – baroko bruožų. Stačiakampė, halinė, trių navų, penkių travėjų. Vidurinė nava dvigubai platesnė už šonines, presbiterija jos pločio, bet žemesnė, su trisiene apsida. Prie pietrytinio kampo yra varpinės bokštas. Prie pietinės sienos glaudžiasi įvairaus dydžio renesansinė ir barokinė koplyčios, prie šiaurinės sienos – vienuolyno galerija. Sienų plytos didelės, sujungtos gotikiniu būdu. Puošybai naudojamos profilinės plytos. Fasaduose vyrauja aukštų smailiaarkių langų ir lieknų kontraforsų ritmas. Pagrindinio fasado vidurinę dalį pabrėžia didelis langas ir reljefišku ornamentu papuoštos smailiaarkės nišos. Virš jų yra susikertančių liepsninių arkų motyvo reljefinis dekoras.
Senasis portalas yra prieangyje. Priekiniuose kampuose yra aštuoniakampiai laiptų bokšteliai: pietinis geriau matomas, gausiau dekoruotas. Reljefiškas, majolika papuoštas frizas skiria nuo sienos renesansinį banguoto kontūro frontoną. Jo plokštumą skaido tapyba puoštos nišos. Pietinis fasadas nevienalytis. XV a. pabaigoje statyta presbiterija tinkuota, jos langai su pusapskritėmis arkomis, kontraforsai stačiakampiai, laiptuoti. 1516 metais pastatyta pietinė navos siena netinkuota, su smailiaarkiais langais, lieknais kontraforsais, kurių kiekviena pakopa skirtingo skerspjūvio. Navos sienos apačioje didelės Šv. Petro Alkantariečio arba Benedikto Voinos (XVII a. I pusė) ir Trijų karalių (iš pradžių Šv. Florijono, pastatyta 1632 metais), priešais varpinės bokštą – Šv. Mykolo (pastatyta apie 1600 metus, skliautas panašus į Šv. Mykolo bažnyčios).
Svarbiausias bažnyčios pietinio fasado ir rytinio galo akcentas – puošnus trijų tarpsnių varpinės bokštas. Jo apačia kvadratinė, viršutiniai aštuonkampiai tarpsniai pasižymi originalia kompozicija, elementų įvairove. Seniau bokštą dengė varpo formos šalmas, dabar yra žemas piramidinis stogelis. Šiaurinio fasado apačią užstoja dviaukštė vienuolyno galerija. Viršuje yra smailiaarkiai langai, po karnizu – šaudymo angos – pastogė buvo pritaikyta gynybai, nes netoliese buvo Bernardinų vartai – įvažiavimas į miestą iš Užupio pusės. Bažnyčią puošia keturi metaliniai ažūriniai kryžiai, varpinę – saulės pavidalo viršūnė. Viskas padaryta vietos meistrų.
Galinio frontono barokinių formų kryžius nukaltas XVIII a. Ant priekinio frontono yra XIX a. pradžios kryžius, 1826 metais atkeltas iš Vilniaus katedros, kuris išsiskiria itin konstruktyvia kompozicija, kurioje dominuoja kryžma,smulkesniu dekoru. Virš bokštų XIX a. pirmos pusės kryžiai. Jie vienodi, turi liaudies dailės bruožų. Viduje dalį šoninių navų dengia gotikiniai krištoliniai ir tinkliniai skliautai. Krištolinius skliautus turi ir zakristija vienuolyno rytiniame korpuse, prieangis ir patalpa jungianti su Šv. Onos bažnyčios zakristija. Bažnyčios vidinės navos ir šoninių navų pietinės dalies skliautai kryžminiai (XVIII a. pabaiga). Navų sienas puošė unikali polichrominė tapyba, iš dalies atidengta 1981 metais (vadovė menotyrininkė Alvyra Vaitulevičienė). Interjere gausu dailės kūrinių: antkapiai, barokiniai altoriai, sakykla.
1469 metais Vilniuje įsikūrę bernardinai buvo Mažesniųjų brolių ordino atšaka, kitose šalyse vadinama pranciškonais observantais, kuri siekė gyventi pagal šv. Pranciškaus Asyžiečio (1182-1226) vienuoliško gyvenimo idealus ir kuo tiksliau laikytis jo regulos. Idėjinis ordino vadovas buvo šv. Bernardinas Sienietis (1380-1444). Vienuoliai iš pradžių pasistatė medinę bažnyčią. Mūrinė pastatyta paskutiniame XV a. dešimtmetyje. Apie 1490-1500 metais ji apgriuvo. 1516 metais atstatyta Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos ir kardinolo Jurgio Radvilos lėšomis, panaudojus presbiterijos, zakristijos ir navų rytines sienas. 1506 metais statyboje dalyvavo meistras Mikalojus Karpentarijus iš Dancigo. Po 1560 ir 1564 metų gaisrų liko tik sienos ir bokštai. 1579 metais pradėta remontuoti, išmūrytas naujas prieangis, krištoliniai ir tinkliniai šoninių navų skliautai. 1614 metais Vilniaus vaivados Jono Karolio Chodkevičiaus lėšomis presbiterijos gale pastatytas naujas didysis altorius, šiaurinės navos rytiniame gale – vargonai.
Po 1654- 67 metų karo interjeras atnaujintas Trakų vaivados Jono Samuelio Abramavičiaus ir Elenos Šemetienės lėšomis. 1676 metasi bažnyčia buvo konsekruota dvigubu Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Bernardino Sieniečio titulu. Šį kartą remonto darbus parėmė Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas. Tuo metu svarbiausiomis bažnyčios sakralinėmis vertybėmis tapo du mediniai Nukryžiuotieji, kurie išliko nesunaikinti maskvėnų okupacijos metu. Iki 1710 metų buvo tapytų langų stiklų, šiaurinę sieną skaidė klausyklų nišos, kurias vėliau užstojo antkapiniai paminklai. 1692 metais rekonstruotas pietvakarinis bokštelis. Išmūryta uždara galerija iš Užupio bernardinių vienuolyno į bažnyčią. 1768 metais meistras Mikalojus Jansonas prie apsidos įrengė naujus vargonus, 1766-84 metais išardyti pasieniais stovėję senieji altoriai. Nauji pastatyti prie piliorių.
Navų vakariniame gale išmūrytas choras vienuolėms. Po 1794 metų sugriovimų atstatytas vakarų frontono viršus; manoma, kad tada suskliausti navų kryžminiai skliautai. 1864 metais bernardinų vienuolynas už sukilimo palaikymą buvo uždarytas. Bažnyčia atiduota pasauliečiams. 1865 – 68 metais suremontuota stogas, karnizai, langai. 1949 metais sovietinė valdžia bažnyčią uždarė. 1982 metais ji pradėta restauruoti ir pritaikyti Dailės instituto akademiniam muziejui pagal architekto Giedriaus Lauciaus projektą. 1987 metų rugpjūtį prie bažnyčios buvo rengiamas pirmasis laisvės mitingas. Tik 1994 metais bažnyčia sugrįžo šv. Pranciškaus Mažesniesiems broliams. 1997-1998 metais sukurtas naujasis altorius, atkartojantis bažnyčios bokštą (autorius Rimantas Sakalauskas).
Informaciją parengė:
Valdas Selenis
Informacijos šaltiniai:
- Jankevičienė, Algė, Stankevičienė, Regimanta. Bernardinų bažnyčia. // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T.1, p. 483 – 485.
- Vilniaus bernardinų bažnyčia. – Vilnius: Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincija, MMIII.