Vilniaus Jėzaus Širdies bažnyčia su vizičių vienuolynu pradėta statyti 1694 m. Kilus Šiaurės karui, statyba sustojo ir buvo užbaigta tik 1744 m., o dekoravimas dar vėliau – tik 1763 m. Ansamblio architektas ir statybos organizatorius buvo Juozapas Pola. Buvusį vienuolyną nuo gatvės skiria mūrinė siena, pastatyta 1757 m. ir dveji reprezentaciniai vartai, kurių vienus, manoma, , suprojektavo inžinierius ir istorikas Teodoras Narbutas, tačiau duomenų patvirtinančių tai nėra.
Vizitės Vilniuje įkurdintos vyskupo Kazimiero Bžostovskio iniciatyva. 1694 m. jam pakvietus vienuoles, miestietė O. Dezelštienė fundavo ansamblio statybą, paaukojusi 50 000 timpų. 1717 m. pastatyta laikina mūrinė koplyčia, kurioje vyko pamaldos, kol buvo baigta statyti 1729 m. pradėta Jėzaus Širdies bažnyčia. Statybą, vykdytą pagal architekto Juozapo Polos projektą, finansavo pačios vienuolės ir vyskupas K. Bžostovskis. 1756 m. rugpjūčio 26 d. bažnyčia konsekruota. Vienuolyno namai kūrėsi į rytus ir pietus nuo bažnyčios. Pradėti statyti 1694 m., jie buvo baigti XVIII a. 3-iame ketvirtyje. Apie 1797 m. vienuolynas išplėstas į pietų pusę, ūkiniai pastatai statyti dar ir XIX a. pradžioje. Paprastai vienuolyne gyveno keliolika seserų.
Vizitės turėjo žemės valdų, lėšas taip pat papildydavo stojančiųjų į vienuolyną kraičiai. Nuo pat įkūrimo iki 1843 m. vienuolės išlaikė pavyzdinį pensioną, kuriame kasmet buvo auklėjama apie 40 mergaičių. 1798-1837 metais dvylikos mergaičių išlaikymui vienuolės kasmet gaudavo po 3000 sidabro rublių paramą iš caro Pavelo I.
Bažnyčią puošė 7 altoriai su garsaus XVIII a. dailininko Simono Čechavičiaus paveikslais, vaizduojančiais ordino kūrėjus šv. Pranciškų Salezą bei šv. Joaną Pranciškų de Šantal ir kitus ordino gerbiamus šventuosius.
1863 m. vienuolynas uždarytas, 1865 m. jame įkurdintos stačiatikės vienuolės. Perdirbant bažnyčią į Šv. Marijos Magdalenos cerkvę nugriauta šalia stovėjusi keturkampė varpinė, pakeistos kai kurios vidaus ir išorės dekoro formos. 1915 m. stačiatikės iš Lietuvos pasitraukė. 1919 m. vienuolynas vėl grąžintas vizitėms, kurios čia gyveno iki 1948 m.. Seserys dirbo pradinėje mokykloje, internate. 1940 m. atstatyti rokoko stiliaus altoriai.
Po Antrojo pasaulinio karo pastatuose įrengtas kalėjimas. Pakeistas bažnyčios interjeras, pertvarkytas vienuolyno namų planas.
Įdomios vėlyvojo baroko architektūros bažnyčia graikiško kryžiaus plano, perdengta kupolu. Fasaduose itin daug banguojančių linijų (piliastrai, nišos, karnizai), kuriančių lanksčias, dinamiškas formas. Interjeras išsiskiria gracingu rokokiniu plastiniu dekoru, išlikę įdomūs sienų tapybos fragmentai. Šios bažnyčios altoriuose buvę vertingi S. Čechavičiaus paveikslai yra Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose.
Informaciją parengė:
Valdas Selenis
Informaciniai šaltiniai:
- Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII a. iki XIX a. vidurio. – Vilnius, 1994. -T.II, p. 94-95.
- Viliūnienė, Gina, Urbakavičius, Raimondas. Vilniaus šventovės. –Vilnius, 2012. – p. 158–163
- Vilniaus buvęs Vizičių vienuolynas ir Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia.