Šeškinės ozas driekiasi Šeškinės seniūnijoje, tarp „Akropolio“ ir Gelvonų gatvės gyvenamojo kvartalo. Tai tikra gamtinė Vilniaus įžymybė. Šeškinės ozas dar 1964 m. buvo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu. Iki tol ozas buvo ne kartą niokojamas. Nuo bombų, iškastų tranšėjų, apkasų ozas ypač nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Pokario metais šioje vietoje daug metų buvo sprogdinamos mieste rastos bombos, deginamos senos padangos. Šeštame dešimtmetyje čia buvo kasamas žvyras ir smėlis Vilniaus miesto statyboms. Dalis ozo sunakinta tiesiant Ozo gatvę.
Šeškinės ozas – tai ŠR-PV krypties, 1160 m ilgio, 25–40 m pločio ir nuo 4–8 m (pietvakarinėje dalyje) iki 6–20 m (šiaurytinėje dalyje) aukščio, daugiausia iš žvirgždingo smėlio sudarytas pylimo formos kalvagūbris. Ozo ketera nelygi, šlaitų nuolydis 7–30° (aukštesni ir statesni rytiniai ozo šlaitai). Saugomas ozo plotas 7,4 ha. Gamtiniu požiūriu Šeškinės ozas išsidėstęs Sudervės moreniniame kalvyne.
Ši unikali reljefo forma susiformavo tirpstančio ledyno plyšyje arba tunelyje, vandeniui suplovus smėlingas bei žvirgždingas nuogulas. Ledynui ištirpus (prieš 16-18 tūkst. metų), nešmenimis užpildyto plyšio arba tunelio vietoje liko ilgas vingiuotas kalvagūbis, kurį geologai ir vadina ozu. Tai gana retas geologinis darinys.
Nors ir paskelbtas saugomu, Šeškinės ozas ilgą laiką buvo apleistas, netvarkomas, ilgainiui ėmė apaugti medžiais ir krūmais. Padėtis pasikeitė 2013 metais, kuomet ozas ir jo aplinka buvo pritaikyta lankymui ir gyventojų poilsiui. Visoje teritorijoje iškirsti krūmynai, įrengti pažintiniai takai su suoliukais ir informaciniais stendais, kurie lankytojams suteikia informacijos apie šį gamtos paminklą.
Šeškinės ozas šiandien – tai daugiau nei 30 hektarų ploto gamtinė oazė triukšmingame Vilniuje. Jis prasideda Ozo–Gelvonų gatvių sankryžos kampe ir tęsiasi į šiaurės rytus, kur daugiau kaip už kilometro baigiasi nedideliu, žaviu termokarstinės kilmės ežerėliu. Čia gyvena ežiai, voverės, kiškiai, kurapkos, geniai, lakštingalos. Pavasarį pražįsta šilagėlės – Lietuvos raudonosios knygos augalas. Nuo aukštesnių ozo vietų atsiveria puikus Vilniaus miesto kraštovaizdis. Aplinkinių mikrorajonų gyventojai čia mėgsta iškylauti, sportuoti ar tiesiog pasivaikščioti.
Netoliese, piečiau „Akropolio“, yra kita vilniečiams puikiai žinoma vieta – Šeškinės kalnas. Tai yra aukštas (apie 50 m), mišku apaugęs Neries klonio šlaitas. Jis saugomas Šeškinės šlaitų geomorfologiniame draustinyje (28 ha), kurį 1996 m. įsteigė Vilniaus miesto savivaldybė. Aukštai virš Neries slėnio iškylantis Šeškinės kalnas puikiai matomas nuo daugelio Vilniaus vietų, o nuo paties Šeškinės kalno viršaus atsiveria graži Vilniaus miesto panorama. Šeškinės kalno apačioje, važiuodami Geležinio Vilko gatve, galite pamatyti Lenkijos kariuomenės Vilniaus įgulos Šnipiškių amunicijos bunkerių kompleksą, statytą 1924–1927 metais.
Šeškinės kalvos kaip natūrali gamtinė užtvara nuo seno buvo naudojamos Vilniaus gynybai, mena daugybę kovų. Čia lietuviai ne kartą kovėsi su kryžiuočiais, Rusijos caro armija. Šeškinės kalvose 1831 m. ir 1863 m. telkėsi sukilėliai.
Jeigu lankysitės „Akropolyje“, nepraleiskite progos pasivaikščioti ir pasigrožėti Šeškinės ozu bei Vilniaus vaizdais nuo Šeškinės kalno viršaus.
Informaciją parengė:
LEU Geografijos ir turizmo katedros lektorius Marijus Pileckas
LEU geografijos specialybės III kurso studentė Greta Kiudulaitė
Informaciniai šaltiniai:
- Dviračiu nuo Žvėryno per Šeškinės ozą.
- Guobytė, Rimantė. Vilniaus miesto kvartero geologija ir geomorfologija.
- Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai.- Vilnius, 1995. -452 p.
- Lietuvos reljefo žemėlapis © UAB Hnit Baltic, 2016.
- Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastras.
- Pasižvalgymai po Vilnių: Miesto mikrorajonai
- Šeškinės ozas – atnaujinamas ir gražinamas.
- Šeškinės ozas // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2013.- T. XXIII , p. 92.
- Vilnijos vartai: Šeškinės seniūnija