Būsimasis KGB kalėjimo pastatas Vilniuje, Gedimino pr. bei Aukų g. sankirtoje pastatytas 1899 m. specialiai Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismams. Teismai veikė iki Pirmojo pasaulinio karo, tiksliau – iki 1915 m., kai Lietuvos teritoriją užėmė vokiečių kariuomenė. Tuomet pastate įsikūrė įvairios vokiečių okupacinės valdžios įstaigos.
1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Lietuvoje prasidėjo masinės represijos – buvo suimami, žudomi, tremiami į atokias Sovietų Sąjungos vietas okupantams įtartini ar neįtinkantys piliečiai. Jiems persekioti ir naikinti buvo kuriamos atitinkamos žinybos, plečiamas kalėjimų ir areštinių tinklas. Beveik nuo pat okupacijos pradžios iki 1991 m. rudens, išskyrus vokiečių okupacijos metus (1941–1944), pastate veikė sovietų represinės institucijos.
Kalėjimas pastato pusrūsyje įrengtas 1940 m. rudenį. Tuomet jame buvo per 50 kamerų. Lietuvą antrą kartą okupavus sovietams, kalėjimas dar išplėstas, kalinimui pritaikius keletą pagalbinių patalpų.
Kalėjimo maisto užteko tik gyvybei palaikyti. Valgyti duodavo tris kartus per dieną. Rytais – 200–300 g duonos ir šilto vandens, vadinto arbata, pietums – žalių kopūstlapių ar iš žuvų galvų, supjaustytų daržovių išvirtos vandeningos sriubos (kartais – samtį košės ar be riebalų troškintų daržovių), vakarienei – kokių nors kruopų košės, kartais sūrios žuvies, karšto vandens, gabalėlį duonos. Maistą paduodavo pro langelį kameros duryse. Jį kaliniai vadino „kormuške“.
1995–1996 m. atlikti polichrominiai tyrimai rodo, kad kamera buvo perdažyta net 18 kartų. Žinoma, tai buvo daroma ne dėl grožio ar švaros, o norint paslėpti kalinių paliktus įrašus. Dabartinė mėlyna kameros spalva – viena seniausių. Beje, kalinius nuolat perkeldavo iš kameros į kamerą. Viena tokio elgesio priežasčių buvo ta, kad taip lengviau galėjo veikti saugumiečių užverbuoti agentai. Jie lyg niekur nieko atsidurdavo prie saugumiečius dominančių kalinių, iš kurių mėgindavo išgauti reikalingą informaciją.
Archyvinių dokumentų apie mirties bausmės vykdymą išliko labai nedaug. Žinoma, kad egzekucijas vykdė saugumiečių sudaryta ir griežtai įslaptinta speciali grupė, priklausiusi vadinamajam „A“ skyriui, o budelio pareigas 1944–1947 m. atlikdavo ir pats vidaus kalėjimo viršininkas (nuo 1945 m. gegužės mėn. – pavaduotojas) pplk. V. Dolgirevas. Tais metais per naktį būdavo nužudoma net iki 45 nuteistųjų. Po egzekucijos nužudytųjų palaikai būdavo sukraunami toje pačioje patalpoje įrengtame sandėliuke, o vėliau sunkvežimiu išvežami į užkasimo vietas. 1944–1947 m. sušaudytų 766 žmonių palaikai buvo užkasti beveik miesto centre – Tuskulėnuose. Kur užkasti sušaudytų po 1950 m., kai Sovietų Sąjungoje vėl buvo įvesta mirties bausmė, žmonių palaikai, tiksliai nežinoma. Manoma, kad maždaug 30 km spinduliu apie Vilnių yra ne viena iki šiol nežinoma kapavietė. Vienoje jų turėtų būti ir 1957 m. šaudymo kameroje sušaudyto A. Ramanausko-Vanago palaikai. Kol kas ištirta tik viena – Tuskulėnų kapavietė. Joje buvo surasti 706 žmonių palaikai: 702 vyrų, 4 – moterų. 43 asmenų palaikai identifikuoti. Nuo 1994 m. buvęs KGB kalėjimas yra atviras lankytojams. Šiame pastate dabar yra įkurtas Genocido aukų muziejus.
Informaciją parengė:
Ernestas Jagelavičius
Informaciniai šaltiniai:
- Čekutis, Ričardas, Žygelis, Darius. Laisvės kryžkelės. KGB kalėjimas ir jo istorija.
- Vaitiekus, Severinas. Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai (1944-1947) –Vilnius, 2011.