Nors dabartinis tiltas jungiantis Neries krantus tarp Šnipiškių ir Senamiesčio mikrorajonų ir vadinamas „Žaliuoju“ yra pastatytas tik 1952 m., šioje vietoje stovėję tilo pirmtakai buvo viena seniausių ir svarbiausių susisiekimo jungčių per Nerį, pastatymo laiku gerokai lenkianti kitus šiandien esančiu Vilniaus tiltus.
Pirmosios žinios istoriografijoje apie Žaliąjį tiltą yra iš 1529 m. Tais metais Vilniaus vaivada Albertas Goštautas gavo privilegiją mūriniam tiltui statyti. Mokesčiai už važiavimą tiltu turėjo kompensuoti statybos išlaidas, sukaupti lėšų remontams.
1545 m. tiltas buvo perduotas Vilniaus magistratui. Kaip tais laikais atrodė tilto statinys, žinoma iš kario bei istoriko Aleksandro Gvaninio aprašymo: „Per tą upę tiltas iš abiejų galų mūrinis, didelis, išviršaus dengtas malksnomis…“ Tikėtina, kad kalbama apie stogo dangą, nes O. Brauno ir F. Hogenbergo atlase tiltas pavaizduotas su trimis dideliais pastatais važiuojamosios dalies pakraštyje. Kada aprašytasis tiltas sunyko, žinių trūksta. Žinoma tik, kad 1621 m. priimta Seimo konstitucija įpareigojo miestą per dvejus metus tiltą atstatyti, antraip grėstų 1000 auksinų bauda.
1655 m. Vilnių puolant Maskvos kariuomenei, etmono Jonušo Radvilos įsakymu tiltas buvo sudegintas.
1670 m. Seimas priėmė beveik Žodis žodin tokį pat nutarimą kaip ir 1621-aisiais. Vilniaus kapitula nutarė prisidėti prie tilto statybos ir skyrė medienos iš Labanoro girios, taip pat leido įvesti tilto statybos mokestį savo jurisdikcijoje. Apskaičiuota, kad tiltas kainuosiąs 7000 auksinų. Vis dėlto vėl grįžti prie šio reikalo pavyko tik apie 1678 m., bet tilto statyba dėl nuolatinio lėšų stygiaus ėjosi vangiai. Šnipiškių žvejai ilgą laiką turėjo papildomo uždarbio, kilodami žmones per upę valtimis ir keltu. 1684 m. tiltas dar nebuvo užbaigtas, o jį jau apgadino pavasario ledonešis.
Kitas tiltas išsilaikė iki 1761 m. potvynio. Atstatymo darbai buvo pavesti Lietuvos iždininkui Sologubui. Suremontavus išlikusius mūrinius taurus, tarpatramiai buvo padaryti iš medžio. Medinės dalys nudažytos žalia spalva, tad nuo 1766 m. tiltui ir prigijo Žaliojo vardas. 1789 m. šį tiltą jau reikėjo jį perstatyti. Naujai suprojektuoto tilto viršus buvo suręstas iš dervingų pušinių rąstų, todėl 1791 m. balandžio 22 naktį Neries pakrantės namuose kilus gaisrui, vėjui nunešus degančių stogo dangos skiedrų į tarpus tarp medinių tilto sijų tiltas užsidegė ir sudegė nebepataisomai.
Taip vieną tiltą keitė kitas 1806, 1813, 1893 m., kol 1952 m. buvusio ir 1944 m. iš Vilniaus besitraukiančių vokiečių dalinių susprogdinto tilto vietoje buvo pastatytas dabartinis. Tais pačiais 1952 m. ant keturių tilto kampų buvo pastatytos skulptūrų grupės atspindinčios sovietinės ideologijos dvasią, kurios dėl techninių bei visuomeninių priežasčių 2015 m. nuo tilto buvo nuimtos.
Informaciją parengė:
Vilius Šadauskas
Informaciniai šaltiniai:
- Batūra, Romas, Karvelis, Deimantas. Nuo seniausių laikų iki XX a // Kovų istorijos.. –Vilnius, 2009. – Kn. 2, p. 174–175.
- Klimka, Rimtos, Juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos. –Vilnius, 2016, p. 67–71.
- Žebrauskienė, Aistė. Remigijus Šimašius: Žaliojo tilto skulptūros nukeliamos ne restauracijai.