Rotušės pavadinimas kilęs iš vokiško žodžio das Rathaus ir reiškia tarybos namus. Į lietuvių kalbą šis žodis pateko iš lenkų kalbos žodžio ratusz.
Pirmąkart apie rotušę Vilniuje užsimenama Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1503 m. privilegijoje. Tai buvo gotikinės architektūros pastatas su aukštu, vėliau renesansinių bruožų įgavusiu bokštu. Zigmanto Vazos 1630 m. privilegijoje nurodoma, kad rotušės pastatas buvęs dviejų aukštų, jame buvo vaito su suolininkais teismas, burmistrų įstaiga, pirklių taryba, archyvas, ginklų sandėliai. Prie rotušės vartų buvo kalėjimas bei kitos patalpos, o priešais vartus – gėdos stulpas.
Vilniaus rotušė buvo daug kartų niokojama gaisrų, ji buvo atstatoma, bokštas taip pat daug sykių atstatytas, taisomas laikrodis. Bokštą su vyčiu-vėtrunge ir rotušę XVIII a. viduryje kapitališkai atstatė ir sutvirtino architektas Jonas Kristupas Glaubicas, tačiau 1781 m. jis pradėjo svirti ir grėsė nugriūti. Architektas Laurynas Gucevičius dar mėgino bokštą gelbėti, tačiau jo priemonės nepasiteisino. Dabartinį pavidalą įgijusi 1799 m. klasicistinė rotušė yra kompaktiško monumentalaus tūrio, dviaukštė, darnių proporcijų.
Pastato planas artimas kvadratui, pagrindiniai laiptai dešiniajame kampe. Pirmame aukšte dominavo erdvė su keturiais kvadratinio skerspjūvio stulpais. Tai buvo vidaus kiemo pobūdžio patalpa su įvažiavimais iš šonų ir trimis įėjimais iš pagrindinio fasado. Joje stovėjo miesto svarstyklės. Iš šios patalpos buvo patenkama į krautuves ir magistrato kambarius. Antrojo aukšto patalpos skirtos miesto savivaldos ir pirklių reikalams. Čia buvo erdvus vestibiulis, reprezentacinė, pirklių, vaito, magistrato salės. Architektui Laurynui Gucevičiui teko pasitenkinti kompromisiniu paprastesniu rotušės projekto variantu, kuriame išorės formos ne visiškai atitiko pastato paskirtį.
Po 1811 m. rotušėje veikė miesto teatras, 1941-1996 m. veikė Lietuvos dailės muziejus, 1996-1999 m. Lietuvos menininkų rūmai, nuo 1999 m. – viešoji įstaiga „Vilniaus rotušė“.
Informaciją parengė:
Valdas Selenis
Informaciniai šaltiniai:
- Budreika, Eduardas. Architektas Laurynas Stuoka Gucevičius. – Vilnius, 1954. -165 p.
- Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII a. iki XIX a. vidurio .– Vilnius, 1994. – T.2, p. 300-301.
- Samalavičius, Stasys. Vilniaus rotušė. – Vilnius, 1981. – 55 p.