Vilniaus Bernardinų kapinės įsteigtos 1810 metais, jau daugiau nei 200 metų yra įvairių kultūros, visuomenės bei mokslo veikėjų amžinojo poilsio vieta. Antrosios pagal senumą Vilniaus kapinės yra vienas gražiausių XIX amžių menančių istorinių-kultūrinių objektų, kurioms būdingi klasicizmo bruožai. 1969 m. kapinės yra paskelbtos respublikinės reikšmės istorijos paminklu.
Bernardinų kapinės yra įsikūrusios Užupyje, tarp Polocko bei Žvirgždyno gatvių ir dešiniojo Vilnios kranto, o pagrindinius vartus galima rasti iš Žvirgždyno gatvelės pusės.
1810 metais įkurtos Bernardinų kapinės yra antros pagal senumą Vilniuje. Kapinių įkūrimo datą liudija 1810 metų spalio 26 dieną (senuoju stiliumi spalio 14 d.) pastatyta mūrinė klasicizmo stiliaus koplytėlė. Neišlikusioje šios koplytėlės paminklinėje lentoje įkūrimui skirtame įraše lenkų kalba rašoma apie kapinių priklausymą Vilniaus kunigų bernardinų bažnyčiai ir toje vietoje laikytas pirmąsias mišias 1810 metų spalio 14 dieną. 1812 m. kapinės buvo aptvertos mūrine tvora, pastatyti vartai su varpine ir kaimo sodybą primenančiais mediniais varteliais, sargo namelis. 1814 m. kapinės tapo Bernardinų bažnyčios parapijos kapinėmis. Netrukus buvo pastatyti kolumbariumai, į kurių nišas dėdavo karstus ir užmūrydavo. 1827 m. pastatyta koplyčia, jos požemyje įrengta kripta su katakombomis. XIX a. kapinės priminė parką. Medžiai, krūmai, akmenimis grįstas pagrindinis takas bei takeliai su vaizdais į upę ir Paplaujos apylinkes traukė miestiečius, antkapinių paminklų užrašai kvietė sustoti, pasimelsti, atsidusti užmirusįjį.
Iš pradžių kapinėse buvo laidojami tik vokiečių kongregacijos nariai, kitais atvejais reikėjo raštiško Bernardinų bažnyčios klebono leidimo. Pirmasis Bernardinų kapinėse 1810 m. spalio 2 d. amžino poilsio atgulė Antanas Skimborovičius. Tik po 1832 m., sumažėjus kongregacijos narių, kapinėse leista laidoti visus Bernardinų bažnyčios parapijos žmones.
Pagal plotą šios kapinės už Rasų yra mažesnės tris kartus, jose palaidota daug žymių mokslininkų, kultūros ir visuomenės veikėjų; žinomi fotografai: Juozapas Čechavičius, Stanislovas Filibertas Fleris, dailininkai Kanutas ir Boleslovas Ruseckai, Aleksandras ir Vincentas Sledzinskiai, Vytautas Kairiūkštis; mokslininkai: Stanislovas Bonifacas ir Juozapas Jundzilai, Leonas Borovskis; lietuvių raštijos puoselėtojai: Juozapas Volodzka, Česlovas Pancežinskis ir daugelis kitų.
Bernardinų kapinės dabartinį vaizdą įgijo 1861 m., po to kai buvo bandoma jas panaikinti, tačiau caras Aleksandras II panaikino įsaką dėl kapinių uždarymo.
Bernardinų kapinės, kaip ir Rasų kapinės, 1969 m. paskelbtos respublikinės reikšmės istorijos paminklu. Jose nebelaidojama, išskyrus išimtinius atvejus šeimos kapavietėse, nuo 1967 m.
Informaciją parengė:
Gabija Bučytė
Informaciniai šaltiniai:
- Bernardinų kapinės – neblėstanti Vilniaus istorija.
- Bernardinų kapinės 1810–2010. – Vilnius, 2010. – 776 p.
- Girininkienė, Vida. Vilniaus kapinės. – Vilnius, 2004, p. 116.