Mindaugas – pirmas ir paskutinis Lietuvos karalius, vienytojas, užkariautojas, viduramžių Lietuvos valstybės pradininkas.
Nepaisant to, kad Mindaugas yra viena svarbiausių politinių figūrų Lietuvos valstybingumo istorijoje, istoriniai šaltiniai ir istoriografija leidžia susidaryti tik labai abstraktų jo portretą.
Mindaugas – nuo XIII a. ketvirto dešimtmečio Lietuvos didysis kunigaikštis. 1253 m. karūnuotas pirmuoju ir paskutiniuoju Lietuvos karaliumi. Mirė 1263 m. – nužudytas sąmokslininkų. Pirmą kartą minimas Ipatijaus metraštyje kaip vienas 5 vyresniųjų Lietuvos kunigaikščių, kurios atstovai 1219 sudarė Lietuvos—Voiuinės sutartį. Siekdamas valdžios, Mindaugas kitus kunigaikščius jėga vertė savo vasalais, jo valdžią turėjo pripažinti Nalšios, Deltuvos, Upytės, Neries žemės, dalis žemaičių. Jo politinėje įtakoje buvo Sūduva, Nadruva, Skalva. Kaip visos Lietuvos valdovas Mindaugas pirmą kartą minimas —1245 Eiliuotojoje Livonijos kronikoje.
Popiežiaus Inocento IV remiamas Mindaugas (siekta panaudoti jį kovai su mongolais-totoriais ir kt. tikslais) 1253 07 buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi, o Lietuvos karalystė buvo pripažinta tarptautiniu mastu. Karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai Rygoje sukurtas karūnas parūpino magistras Andrcasas von Stirlandas. Jis su Ruimo (Prūsija) vysk. Heinrichu (Heidcnreichu) ir atliko karūnacijos aktą.
1262 m. mirus Mortai Mindaugas atėmė iš Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną, Mortos seserį, ir ją vedė. Keršydamas Daumantas sudarė sąmokslą su didelę galią karalystėje įgijusiu ir su Mindaugu ėmusiu konfliktuoti Treniota. 1263 rudenį Mindaugą ir jo sūnus Ruklį ir Rupeikį Mindaugo domene (Lietuvos žemėje) sąmokslininkai nužudė. Valdžią užgrobė Treniota. Mindaugo nužudymas ir vėlesnė kova dėl valdžios stabdė LDK galios didėjimą, apsunkino priešinimąsi Vokiečių ordino agresijai, sumenkino Lietuvos tarptautinį prestižą.
Jei pagrindinius faktus apie Mindaugo politinę veiklą galima identifikuoti to meto rašytiniuose Livonijos Ordino, Rusios žemių šaltiniuose, susirašinėjamuose su Šventuoju Sostu, tai Mindaugo asmenybės bruožai dažniau tampa įvairių interpretacijų objektu. Ar Mindaugas buvo brolžudys, valdžios ištroškęs diktatorius, mergišius? Nei vienas iš šių teiginių deja negali būti vertinamas kaip vienareikšmiškai. Koks buvo Mindaugas, kaip ir kodėl vienaip ar kitaip elgėsi, geriausiai atspindi kol kas vienintelė Lietuvos istoriografijoje Mindaugo asmeniui skirta E. Gudavičiaus monografija „Mindaugas“.
2003 m., minint Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejų aikštėje priešais Lietuvos Nacionalinį muziejų pastatyta skulptūra Vaizduojanti Lietuvos karalių Mindaugą sėdintį soste, o skulptūros postamento pagrindą juosia akmeninis žiedas paženklintas senojo lietuvių kalendoriaus ženklų runomis bei žymi baltiškųjų ir krikščioniškųjų švenčių datas. Skulptūros autorius – Regimantas Midvikis.
Informaciją parengė:
Vilius Šadauskas
Informaciniai šaltiniai:
- Gudavičius. Edvardas. Mindaugas,. – Vilnius,1998. – 359 p.
- Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2009. – T.15, p. 156-157.