Žvėryno seniūnijoje ties dabartine Bebrų gatve ir Žvėryno parku nuo seno buvo pelkėta ir šaltiniuota vieta – Neries senvagės palikimas. Ties dabartine Bebrų gatve tryškę šaltiniai maitino neilgą (vos 0,9 km) upelį, kuris tekėjo pelkėtu senvagės slėniu vakarų kryptimi ir nusileidęs Neries slėnio šlaitu įtekėjo į Nerį. Šis upelis anksčiau vadintas Šaltupiu bei Bebrų gatvės upeliu. Matyt, pelkėtame upelio aukštupyje seniau gyveno bebrai – nuo jų ir kilęs dabartinis gatvės pavadinimas. Tuo tarpu pavadinimas Šaltupis yra būdingas šaltinių maitinamoms versmėms.“
Nuo XVI a. iki XIX a. vidurio Žvėryno teritorija priklausė LDK didikams Radviloms. Storų medinių rąstų apjuostame pušyne jie buvo įkūrę medžioklės rezervatą – Žvėryną, laikė stumbrus, briedžius, stirnas, lapes ir kitus žvėris. Iki XVIII a. Žvėryno giria buvo aptverta aukšta aštriakuole medine tvora.“
Upelis ir jo aplinka stipriai pakeista. XVI a. Šaltupis buvo patvenktas ir suko Radviloms priklausiusį vandens malūną, į kurį iš aplinkinių vietovių (taip pat ir Karoliniškių dvaro) buvo vežami grūdai. Žvėryno malūno tvenkiniai išlikę iki šių dienų (Žvėryno parke ties Rusijos ambasada), išlikęs ir vandens malūno pastatas (Latvių g. 64).“
Malūnas buvo nuomojamas žydams, šalia jo buvo įrengtas bravoras. 1830 m. Vilniaus plane buvo pažymėti du malūnai, tačiau iki mūsų dienų išliko tik vienas, kito vietoje pastatytas tiltas. Malūnas, tiesa, varomas jau elektra, dar veikė ir po Pirmojo pasaulinio karo. Iki šių dienų išlikęs Žvėryno malūno pastas atrestauruotas, jame įrengti gyvenamieji butai. Nors šaltinių versmės malūnų nebesuka, tačiau vis dar maitina du tvenkinius, esančius dabartiniame Žvėryno parke. Žvėryno malūno tvenkiniai 1986 m. buvo paskelbti vietinės reikšmės gamtiniais paminklais.“
Paties Šaltupio šiandien nelikę nei ženklo – sovietmečiu jis buvo sukanalizuotas, teka vamzdžiais po žeme. Šaltinio vanduo išteka iškart į Nerį per betoniniame rentinyje įrengtą kaptažo vamzdį.“
Buvusio upelio aukštupyje prie Bebrų gatvės Žvėryno bendruomenė pastatė nedidelį akmeninį paminklą „palaidotam upeliui“. Nors ši vieta dabar yra apsausinta, ji iki šiol liko neužstatyta – šiandien čia driekiasi želdiniai ir pievos, o seniau vietos gyventojai čia buvo įrengę daržus. Vidurupis naudojamas gyventojų poilsiui – aplink Žvėryno malūno tvenkinius įrengtas vietos gyventojų mėgstamas parkas. Nuo buvusio vandens malūno pastato iki Neries ir šaltinio žiočių veda gražus takas. Tako apačioje įrengtas nedidelis akmenuotas baseinas, kurį taip pat maitina šaltinio vanduo, bei vaizdinga galerija, suformuota iš arkų ir vielų tinklo bei augančių vijoklių. Tai graži ir romantiška vieta, ypač šiltuoju metų laiku.“
Šaltinio vandenį kai kurie gyventojai vertina ir semia. Tačiau tyrimai parodė, jog jis užterštas nitratais ir organinėmis medžiagomis. Tai neturėtų stebinti, nes šaltinis teka per urbanizuotą teritoriją – surenka vandenį iš kelių viršsalpinių terasų, apstatytų gyvenamaisiais namais. Vidutinis šaltinio nuotėkis 0,68 l/s arba 59 m3/d.“
Informaciją parengė:
LEU Geografijos ir turizmo katedros lektorius Marijus Pileckas
LEU geografijos specialybės II kurso studentas Alekserius Aurelijus Antanaitis
Informaciniai šaltiniai:
1. 1:25 000 mastelio 1933 metų Vilniaus topografinis žemėlapis (lenkų k.). Wilno, Pas 30 – Slup 40-C. Warszawa: Wojskowy Institut Geografyczny, 1933 r.
2. Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995.- 452 p.
3. Juodkazis, Vytautas, Papievis, Linas. Vilniaus šaltinių vanduo. // Mokslas ir gyvenimas. – 2006, Nr.11, p. 34-47.
4. Šaltiniai Vilniuje
5. Vilniaus šaltiniai – sielai, o ne kūnui atgaivinti.
6. Žvėryno seniūnija