Simonas Konarskis gimė 1808 m. kovo 17 d. netoli Simno esančiame Dapkiškių dvarelyje. Evangelikų reformatų bažnyčios Seirijų parapijos knygoje įrašyti keturi jo vardai: Simonas, Konstantas, Juzefas, Ignacas. Pradžios mokyklą jis lankė Simne, po to įstojo į Lomžos karo mokyklą, nes visi jo giminės vyrai būdavo karininkais. 1825 m. Simonas Konarskis savanoriu įstojo į Lenkijos karalystės I-ąjį šaulių pėstininkų pulką.“
1830 m. pabaigoje Lenkijoje prasidėjus sukilimui, jo pulkas kartu su visa karalystės kariuomene perėjo į sukilėlių pusę. Netrukus sukilimas persimetė į Lietuvą, o S. Konarskio pulkas generolo D. A. Chlapovskio korpuso sudėtyje persikėlė per Nemuną padėti Lietuvos sukilėliams. Jie žygiavo užimti Vilniaus, tačiau pralaimėjo atkakliose Panerių kautynėse.Kaip slaptas radikaliųjų emigrantų emisarus 1835 išvyko j buvusią ATR organizuoti naujo sukilimo. Užmezgė ryšius su nacionalistinėmis grupuotėmis Ukrainoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje: vienas Lenkų tautos sandraugos (Stotvarzyssenle bildu Polskiego) organizacijos kūrėjų. Jam pasisekė į ją įtraukti Vilniaus medicinos-chirurgijos asociacijas. Tirtu, Kijevo universitetų studentus bei vidurinių mokyklų moksleivius ir užmegzti ryšius su Rusijos karinių įgulų Vilniuje, Breste, Babruiske nariais.
1838 06 08 Rusijos policijos suimtas. Kaltinamas siekimu atkurti ATR – tardomas. Nuteistas mirti. Sušaudytas.Minia vilniečių 1839-ųjų vasario 27 d. susirinko į bausmės vietą už miesto vartų- Baltųjų stulpų – atsisveikinti su Simonu Konarskiu ne kaip su valstybiniu nusikaltėliu, o kaip su tautos didvyriu. Rusų karininkas, turėjęs vadovauti egzekucijai, neišlaikė, apsimetė sergąs. Simonui Konarskiui buvo leista pačiam užsirišti akis. Po 12 šūvių moterys, pripuolusios prie nužudytojo, sumirkė jo kraujyje savo nosinaites. Iš sargybos buvo išpirktos kalinio grandinės, kad nukalti iš jų žiedai primintų laisvės kainą. Simono Konarskio kūnas buvo įmestas į ten pat iškastą duobę, o vieta sulyginta su žeme, prajojus kazokų būriui. Didvyrišką Simono Konarskio mirtį tauta suvokė kaip įpareigojimą tęsti laisvės kovą. Iš kalėjimo jo rašyti laiškai plito nuorašais. Po kiek laiko naktį Simono Konarskio kūnas buvo iškastas ir perlaidotas Evangelikų liuteronų ir reformatų kapinėse ant Tauro kalno.“
Simono Konarskio žūties vietoje minėtas paminklas pastatytas 1924 m. reformatų bažnyčios Vilniaus Sinodo rūpesčiu.
Informaciją parengė:
Vilius Šadauskas
Informaciniai šaltiniai:
- Klimka, Simonas Konarskis – kovotojas už abiejų tautų laisvę.
- Simonas Konarskis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2005. – T.8, p. 451.