162 ha ploto Vingio parkas įsikūręs Vilkpėdės seniūnijoje, Neries vingyje. Tai mėgstama vilniečių poilsio vieta, viena lankomiausių žaliųjų erdvių Vilniuje. Vingio parkas puikiai tinka ne tik ramiam, bet ir aktyviam poilsiui – jo takais galima bėgioti, važinėtis riedučiais ir dviračiais. Vingio parko teritorijoje kasmet rengiami didelio masto renginiai ir koncertai. Vilniaus „Vingio“ lengvosios atletikos ir regbio stadionuose vyksta sporto varžybos, šalia įrengta lankininkų aikštelė. Nuo miesto centro Vingio parką patogiausia pasiekti M. K. Čiurlionio gatve, o su Žvėrynu Vingį jungia pėsčiųjų tiltas.
Vingio parkas išsidėstęs Neries slėnio terasose. Paviršius aukštėja pakopomis rytų kryptimi – aiškiai matyti terasų šlaitai ir plačios lygios aikštelės. Šias terasas sukūrė ne žmogaus rankos, o Neries upė, formuodama savo slėnį. Upės suklostytose smėlingose sąnašose nuo seno augo pušynas (šilas). Parko pietrytinėje dalyje, užakusio ežero vietoje, išlikusi nedidelė pelkė.
Vingis (lenk. Zakret) turi ilgą ir turtingą istoriją. XVI a. pradžioje Lukiškių šile (Vingyje, tuomet vadintame Radvilų Lukiškėmis) stovėjo Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo dvaras, greičiausiai medinis. Dvaro rūmuose veikė reformatų mokykla. Vėliau čia įsikūrė jėzuitų vasarvietė, kurioje vykdavo Vilniaus Akademijos renginiai, lankydavosi ATR karaliai. XVIII a. jėzuitai pastatė didingus trijų aukštų rūmus. Gretimai veikusiame palivarke buvo didelis vaistažolių laukas. Iš jame užaugintų vaistažolių pagalimti gydomieji antpilai, tinktūros ir trauktinės buvo pardavinėjamos jėzuitų vaistinėje Šv. Jono gatvėje. 1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną Vingis, tuomet vadintas Jėzuitų Lukiškėmis, atiteko vyskupui J. I. Masalskiui. Vingio rūmuose buvo įkurta parapinių mokyklų mokytojų seminarija. Po vyskupo J. I. Masalskio mirties (1794 m.) Jėzuitų Lukiškes paveldėjo grafai Potockiai, kurie jas pardavė grafui Zubovui, o pastarasis – Vilniaus generalgubernatoriui L. Benigsenui.
1812 m. ruošiantis karui su Prancūzija, Vingio rūmuose visą mėnesį viešėjo caras Aleksandras I. Rūmai ir apylinkių grožis carui padarė neišdildomą įspūdį, tad jis nutarė Vingį nusipirkti. Caro garbei surengtoje puotoje (ji aprašyta L. Tolstojaus romano „Karas ir taika“ III knygoje) 1812 m. birželio 13 d. vidunaktį Aleksandras I sužinojo apie Napoleono persikėlimą per Nemuną. O prieš tai dar griuvo šiai šventei pastatyta laikina pavėsinė. Ją projektavęs architektas M. A. Šulcas nusiskandino Neryje, nes bijojo būti apkaltintas pasikėsinimu į caro gyvybę…
Į Vilnių įžengę prancūzai Vingio rūmuose įrengė karo ligoninę, kuri kartu su sužeistaisiais sudegė. Po Napoleono karų caro administracija Vingio rūmų remontu nesirūpino, jie palaipsniui nyko. Nuo 1826 m. čia buvo kareivinės, artilerijos mokykla, parako sandėliai. Po 1850 m. įsteigiama ferma, plėtojamas pieno ir kumyso ūkis. 1870 m. nugriauti senųjų rūmų likučiai. XIX a. pabaigoje Vingio dvarvietė tapo valdininkų vasaros poilsio vieta. Pastatyta keletas vasarnamių, atgaivintas fontanas, įrengtas paplūdimys, valčių nuomos punktas. XX a. pradžioje Vingio šilas tapo mokamu parku (lankytojai buvo įleidžiami tik su bilietais).
Apie 1930 m. per Vingio parką nutiestas siaurasis geležinkelis, kuris veikė ir pokario metais – senieji vilniečiai jį dar puikiai prisimena. Šis geležinkelis driekėsi nuo Vilniaus geležinkelio mazgo per Naujamiestį, Vilkpėdę, Vingį, Žvėryną (buvo pastatytas geležinkelio ir pėsčiųjų tiltas per Nerį) ir Šnipiškes iki karinio miestelio (dab. Žirmūnai). Vingio parke buvusį geležinkelį šiandien primena tik pylimas, kuriuo eina vienas pagrindinių parko takų.
1920 m. Vingio dvaro sodyboje buvo įkurtas Vilniaus universiteto botanikos sodas. Šioje vietoje iki šiol veikia 7,5 ha ploto VU botanikos sodo Vingio skyrius, stebinantis augalų įvairove. Čia rengiamos tradicinėmis tapusios pavasarinės šventės – Tulpių dienos, Tarptautinio poezijos pavasario popietės, senosios keramikos degimo technikos demonstravimas. Kasmet moksleiviams, studentams rengiami edukaciniai užsiėmimai, organizuojamos pažintinės ir tikslinės ekskursijos tiek akademinei, tiek plačiajai visuomenei.
1965 m. Vingio parkas buvo rekonstruotas, pritaikytas masiniams renginiams ir poilsiui. Didžiojoje laukymėje pastatyta Vingio parko estrada, įrengta 2 ha ploto aikštė.
Rytinėje parko dalyje, prie M. K. Čiurlionio gatvės, vadinamose Jėzuitų kapinėse buvo laidojamos 1710 m. maro aukos. Vėliau šios kapinės atiduotos stačiatikiams. Pirmojo pasaulinio karo metu čia buvo palaidoti žuvę vokiečių kariai. Po Antrojo pasaulinio karo kapinės buvo sulygintos su žeme, jų vietoje įrengti atrakcionai. Šiuo metu vokiečių karių kapai atstatyti ir yra prižiūrimi.
Informaciją parengė:
LEU Geografijos ir turizmo katedros lektorius Marijus Pileckas
Informaciniai šaltiniai:
- 1:25 000 mastelio 1933 metų Vilniaus topografinis žemėlapis (lenkų k.). – Wilno, 1933 r. – Pas 30 – Slup 40-C.
- Guobytė, Rimantė. Vilniaus miesto kvartero geologija ir geomorfologija. – Vilnius, 2014. – 76 p.
- Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995, p.. 415-418.
- Januškevičius, Laimutis. Lietuvos parkai. – Vilnius, 2006, p. 416-419.
- Kultūros vertybių registras
- Lietuvos reljefo žemėlapis © UAB Hnit Baltic, 2016.
- Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2014. – 294 p.
- Tolstojaus, L.evas. Karas ir taika, III tomas.- Kaunas, 2010.
- Vilniaus universiteto botanikos sodo Vingio skyrius
- Vingio dvaro sodybos istorija
- Vingio parkas. Informacija Vilniaus parkų svetainėje
- Vilnijos vartai: Vilkpėdės seniūnija