Vilniaus katedra turi daugiau kaip šešių šimtmečių istoriją. Šioje šventovėje saugoma daugybė religinių, meno ir istorinių vertybių, kurios svarbios ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos žmonėms. Religinis, kultūrinis ir istorinis paveldas — tai prieš mus gyvenusių žmonių palikimas, susijęs su mūsų krašto tikėjimo istorija. 1769 m. siautėjusi didelė audra nuniokojo katedros skliautus. Jos rekonstrukcijos Skaityti plačiau.
Simonas Daukantas – Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų. Vilniaus universiteto vienas iš kiemelių pavadintas pavadintas pirmojo Lietuvos istoriją lietuviškai rašiusio šio universiteto auklėtinio Simono Daukanto vardu. Jis taip pat įamžintas dailininko R. Gibavičiaus Filologijos fakulteto antrojo aukšto freskose. Kiemas apsuptas įvairiais amžiais statytų Filologijos fakulteto pastatų, pietvakarių kampe išlikęs Skaityti plačiau.
XIX a. antroje pusėje namą įsigijo Karlas ir Juzefa Štraliai. Čia veikė Karlo Štralio cukrainė, ji užėmė 10 kambarių, rūsį, sandėlį, turėjo dvi virtuves. Kavinė vadinta „Baltuoju Štraliu“. Kieme taip pat buvo krosnis konditerijos gaminiams kepti. Karlas Štralis turėjo tris sūnus, vienas iš jų, trečios kartos pirklys, Kazimieras, paveldėjo šį namą po tėvo mirties. Kazimierui Štraliui Skaityti plačiau.
Gintaro muziejus-galerija įkurta XVII a. barokinio stiliaus pastate, kuriame susikryžiavo šešių amžių erdvės ir kontūrai. Barokinis pastatas išsaugojo ir renesanso, ir klasicizmo architektūros liekanų, sutinkama ir gotikinių elementų. Įkūrėjai – Virginija ir Kazimieras Mizgiriai. Čia galima sužinoti apie 50 mln. metų senumo paslaptis saugantį Baltijos gintarą: jo atsiradimo istoriją, natūralias formas bei plačią gintaro spalvų Skaityti plačiau.
Davatkos. Viduramžiais toli gražu ne kiekviena moteris galėjo sau leisti stoti į vienuolyną, reikalavusį nemažo kraičio, kurio pakaktų jai išlaikyti. Be to, moterų vienuolynų buvo daug mažiau nei vyrų. Tad neturtingesnės pamaldžios merginos ir našlės burdavosi po kelias, kartais gyvendavo savo tėvų namuose ir bendrai melsdavosi kurioje nors bažnyčioje. Iš tokių sambūrių kai kuriuose kraštuose, Skaityti plačiau.
Bernardinų sode, sovietmečiu vadintu Jaunimo sodu, į pietus nuo Gedimino kalno, tarp išlakių medžių, stūkso unikalus statinys – Vilniuje tokio architektūros pastato daugiau nėra, o ir visoje Lietuvoje tokių nedaug. Aštuonkampė rotonda su belvederiu, apjuosta ažūriniu žiedu, sukomponuota kaip dviejų geometrinių figūrų – apskritimo ir kvadrato – samplaika. Tokie paviljonai parkuose būdavo statomi nuo Renesanso Skaityti plačiau.
Pastatą sudaro nevienodo ilgio į kiemą nusidriekę du triaukščiai korpusai, juos prie gatvės jungia įvažiavimo arka. Statinio rašytinė istorija prasideda 1575 m. 1952 m. pastato pirmame aukšte įrengtos prekybos (duonos parduotuvė) ir visuomeninio maitinimo (blyninė) patalpos, vėliau gatvės korpuso II-III aukštuose įsikūrė Technikos namai, kitur buvo butai. Šiuo metu pasto durys patraukia dėmesį, nes virš Skaityti plačiau.
Lietuvos krikšto išvakarėse, 1386 m., Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila pradėjo parapinės Šv. Jonų bažnyčios statybą, kuri baigta 1426 m. Gaisrų nuniokotą bažnyčią 1571 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas perdavė Vilniaus jėzuitų kolegijai, kuri rekonstravo pastatą, jį prailgindama į gatvės pusę; nuo 1579 m. bažnyčia priklausė Vilniaus universitetui. 1600–1610 m. pastatyta mūrinė varpinė. 1655 m. Skaityti plačiau.
Šv. Jono g, atsišakoja nuo Pilies g. ties Šv. Jono bažnyčia. Tai viena seniausių Vilniaus gatvių. Minima XVI a. vid. Kadaise čia būta seniausios turgavietės, kurioje stovėjo pirmoji rotušė. Čia gyveno įtakingiausi Lietuvos didikai Radvilos, Pacai, Sapiegos, universiteto profesoriai, amatininkai ir pirkliai. Jau XVI a. beveik visi šios gatvės namai buvo mūriniai, pati gatvė ir Skaityti plačiau.
Laurynas Gucevičius (Stuoka-Gucevičius) vadinamas lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininku. Ilgą laiką architektas buvo vadinamas Laurynu Stuoka-Gucevičiumi, bet literatūroje paplitęs prievardis „Stuoka“ dabar laikomas istorikų klaida. Tikroji pavardė, paveldėta iš tėvo ir protėvių, yra Masiulis. Dabar naujausiuose leidiniuose vartojama pavardė Gucevičius, kuria pats architektas save vadino ir buvo kitų vadinamas. Architektas siekė sukurti savą, vilnietišką klasicizmo išraišką, Skaityti plačiau.