Vilniaus centrinis paštas

Vilniaus centrinis paštas pastatytas senojo XIX a. pabaigos istorizmo stiliaus pašto pastato vietoje ir užima visą istorinį kvartalą. Sudaro U raidės plano senoji pietinė triaukštė (rekonstruota) dalis su pusrūsiu ir dviejų aukštų šiaurinį priestatą su cokoliniu aukštu. Viso pastato planas netaisyklingas. Eksterjero architektūra pateikta švelnaus kontrasto principu. Pagrindiniame fasade dominuoja senosios formos, cokolinis aukštas rekonstruotas. Skaityti plačiau.

Mokslo darbuotojų namai 2

Mokslo darbuotojų namai

Du penkių ir ir keturių aukštų korpusai supa pusiau uždarą kiemą. Pagrindinis fasadas yra skvero pusėje. Pietryčių korpuso šiaurės rytų kampas šešių aukštų, su bokštu ir belvederiu. Namas buvo suprojektuotas 50 butų (kiekvienas su penkiais kambariais, su dviem santechniniais mazgais ir viena ūkine patalpa – niša). Vėliau butai, turėję išėjimus į dvi laiptines (paradinę ir Skaityti plačiau.

Vilniaus autobusų stotis

Vilniaus autobusų stotis

Vilniaus autobusų stotis atidaryta 1974 m. balandžio 4 d. Projekto autorius – prof. Vytautas Brėdikis. Stoties patalpos užima 5500 kv. m. Stotis rekonstruota 2000 metais. Autobusų stotis yra Vilniaus centre, šalia geležinkelio stoties, tad ją patogu pasiekti tiek miesto transportu, tiek taksi ar nuosavu automobiliu. Tarpmiestinių ir tarptautinių bilietų kasose kasmet parduodama apie du milijonus Skaityti plačiau.

Niškovskių šeimos laidojimo rūsys

Chirurgo Vilniaus universiteto profesoriaus Jono Frydricho Niškovskio (Jan Fryderyk Niszkowski) palaidojimo vieta. J. F. Niškovskis 1797 m. baigė Vilniaus universitetą. 1799 m. tapo medicinos daktaru. Nuo 1806 m. dėstė Vilniaus universitete. Nuo 1810 m. teorinės ir praktinės chirurgijos profesorius, universiteto chirurgijos klinikos vadovas. Garsėjo kaip puikus chirurgas, okulistas ir ginekologas, buvo populiarus tarp vilniečių. Pirmasis Skaityti plačiau.

rusecko namas2

Rusecko namas

Gotikos, baroko ir klasicizmo laikotarpių pastatas. Stovi gatvės pietinėje pusėje. Pagrindinis fasadas yra ištisinėje Šv. Jono gatvės namų eilėje, rytų pusėje kiek lenktas pagal gatvės posūkį. Namas didesnių tūrių negu aplinkiniai pastatai. Trys trijų aukštų korpusai supa trikampį uždarą kiemą. Įvažiavimas šiaurinėje pusėje jungia namą su gatve. Perdangos skliautinės ir medinės su metalo sijomis. Rūsių Skaityti plačiau.

Ilgiausia Vilniaus gatvė

1840 metais kelias įvardijamas Senuoju Kauno pašto traktu (lenk. Stary trakt pasztowy z Kowna), o 1859 metais – Trakų pašto keliu. 1890 metais gatvė jau vadinama Trakų keliu. XX a. pr. gatvė vadinama Produktų gatve (rus. Провіантская улица), o jos dalis į vakarus nuo dabartinio Forum Cinema Vingis kino teatro – Generalgubernatoriaus prospektu (rus. Генерал-губернаторскій Skaityti plačiau.

„Žoržo“ viešbutis

Viešbutis pastatytas XIX a. devintajame dešimtmetyje pagal dvarininkų architektų grafo Tadeusz Rostworowski ir Alexander Lubański projektą. Jo plotas 4 000 kv.m. Pastatas buvo suprojektuotas ne tik kaip viešbutis – jame buvo 35 gyvenamosios patalpos. Pirmame viešbučio aukšte buvo įrengtas restoranas, o trečiame ir ketvirtame – renginių salė koncertams, spektakliams, šventėms. Pastato korpuse prie Jogailos gatvės Skaityti plačiau.

B. Grincevičiūtės memorialinis butas 2

Beatričės Grincevičiūtės memorialinis butas muziejus „Beatričės namai“

Beatričė Grincevičiūtė – garsi Lietuvos dainininkė (sopranas) gimė 1911 m. lapkričio 28 d. Vilkaviškio rajone, Stolaukėlio kaime. Beatričė – viena žinomiausių Lietuvoje kamerinės muzikos atlikėjų. Jos tėvai – Vanda ir Andrius – kilę iš bajorų Grincevičių giminės, kurios istorija prasideda XIV a., kuomet giminės pradininkas Vilkišius už nuopelnus iš kunigaikščio Kęstučio gavo herbą bei bajoro Skaityti plačiau.

Tauro rago alaus baras

„Tauro rago“ alaus baras

„Tauro rago“ alaus baras veikė daugiau kaip 20 metų nuo 1974 iki 1994 metų. Iki Antrojo pasaulinio karo šioje vietoje veikė vežikų smuklė. 1967-1968 m. barą suprojektavo architektai Algimantas Mačiulis ir Eugenijus Algimantas Gūzas. Pirmajame baro aukšte buvo 140 vietų restoranas bei 90 vietų atvira terasa, rūsyje – 180 vietų didžioji salė bei 40 vietų Skaityti plačiau.

Restoranas „Erfurtas“

Vienas pirmųjų modernių Vilniaus gyvenamųjų rajonų – Lazdynai, pastatytas XX a. 7 dešimtmečio pabaigoje – 8 dešimtmečio pradžioje, pagal naujųjų Europos priemiesčių pavyzdį. Analogiškai Žirmūnams, Lazdynų pirmojo mikrorajono centre yra prekybos ir paslaugų centras „Erfurtas“, pastatytas pagal iš dalies pakeistą tipinį projektą (architektas Česlovas Mazūras). Prie jo yra erdvi aikštė su baseinu ir vėtrunge. „Erfurte“ Skaityti plačiau.