Pohuliankos restoranas

Ankščiau senamiestį su traktu į Kauną bei Trakus jungianti gatvė vadinosi Didžiąja Pohulianka. Slaviškos kilmės žodis, reiškiantis pasivaikščiojimą. Mat senojo Vilniaus miestelėnai laisvalaikį mielai leisdavo besidžiaugdami miestą supančios gamtos grožiu. Netgi madinga būdavo keliauti vežimaičiais ar pėsčiomis link Vingio, Gerosios Vilties, Antakalnio, Belmonto kalvynų. Tačiau žmonės sakydavo, kad ne iš pasivaikščiojimų, o nuo žodžių „pašvęsti“, Skaityti plačiau.

Akmenų labirintas - Vijūnė 3

Akmenų labirintas – Vijūnė

Antakalnyje Vileišio g. prie Neries suridentas akmenų labirintas – Vijūnė. Labirintai – viena iš seniausių žmonijos dvasinių praktikos priemonių ir sutinkama beveik visose religijų apeigose. Manoma, jog jiems – virš 4000 metų, kaip ir piramidėms. Labirintai – tai savaime galinga geometrinė figūra. Vijūnės akmenų labirintas – strateginė vieta švenčiantiems lygiadienį. Lygiadienis (ekvinokcija) – rudens ir Skaityti plačiau.

Paminklas Juozapui Montvilai

Juozapas Montvila – Lietuvos visuomenės veikėjas, verslininkas, bankininkas, filantropas, daugelio sakralinių bei kitokių pastatų statybos Lietuvoje iniciatorius. Jo inicialai įspausti Šėtos bažnyčios varpe, nes parėmė varpo išliejimo darbus. J. Montvila buvo palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse prie koplyčios, kur jam Vilniaus visuomenininkai pastatė paminklą – angelo skulptūrą. Minint 20-ąsias Juozapo Montvilos mirties metines 1931 m. rugsėjo Skaityti plačiau.

Antakalnio kapinių Menininkų kalnelis

Antakalnio kapinės, anksčiau žinomos, kaip Karių kapinės – 1809 m. įkurtos Antakalnio rytinėje dalyje, kalvotame pušyne, netoli nuo nedidelių gatvelių ir gyvenamųjų namų. Jų plotas 15,60 ha. XVII−XVIII a. tai buvo visai nuošali vieta, miškas, priklausęs patiems įtakingiausiems to meto didikams − Sapiegoms. Iš pradžių buvo skirtingi plotai, skirti pasauliečiams, kariams, našlaičiams ir Pirmojo pasaulinio Skaityti plačiau.

Lyglaukių geomorfologinis draustinis

1959 m. priimtame Lietuvos gamtos apsaugos įstatyme apibrėžta draustinio sąvoka, kad tai skelbiamos vietovės, kuriuose reikia išsaugoti atskirus gamtos objektus, turinčius ypatingą mokslinę, kultūrinę arba ūkinę vertę. Pagal saugomų vertybių pobūdį ir steigimo bei veiklos organizavimo ypatumus draustiniai skirstomi skirtingai. Lyglaukių draustinis – Pavilnių regioniniame parke esantis geomorfologinis draustinis. Pavilnių regioninis parkas mažiausias Lietuvoje. Išskirtinis Skaityti plačiau.

Iškartų kraštovaizdžio draustinis

1959 m. priimtame Lietuvos gamtos apsaugos įstatyme apibrėžta draustinio sąvoka, kad tai skelbiamos vietovės, kuriose reikia išsaugoti atskirus gamtos objektus, turinčius ypatingą mokslinę, kultūrinę arba ūkinę vertę. Pagal saugomų vertybių pobūdį ir steigimo bei veiklos organizavimo ypatumus draustiniai skirstomi skirtingai. Iškartų draustinis – Pavilnių regioniniame parke esantis kraštovaizdžio draustinis. Pavilnių regioninis parkas mažiausias Lietuvoje. Išskirtinis Skaityti plačiau.

Teatras „Lėlė“

1958 m. spalio 27 d. Vilniaus lėlių teatre įvyko Salomėjos Nėries „Eglės žalčių karalienės“ premjera. Ši data laikoma Vilniaus teatro „Lėlė“ (toks pavadinimas nuo 1969 m.) įkūrimo diena. Minėto spektaklio režisierius buvo lėlininkas Balys Lukošius, vadovavęs teatrui nuo įkūrimo iki 1968 m. Tuo laikotarpiu buvo pastatyti spektakliai pagal Vinco Krėvės, Balio Sruogos, Kosto Kubilinsko, Petro Skaityti plačiau.

Kazbėjų tiltas per Vokės upę

Kazbėjai (Chazbiejewicze) – Vilniaus rajono rėžinis gatvinis kaimas, kurį 1628-1631 m. paminėjo totorių kilmės didikas, Ašmenos žemės raštininkas Jonas Kirdiejus. Iš šio kaimo kelias vedė į Gardino plentą, prie kurio buvo kelios karčemos. Kazbėjų tiltas per Vokę pastatytas XX a. ketvirtame dešimtmetyje (spėjama, kad apie 1935 m.), jį pagamino Lenkijos bendrovė „Spółka akcyjna wielkich piecach Skaityti plačiau.

Kepės vila

Didelis sklypas nuo dabartinės Pylimo iki Algirdo g. 1770 m. priklausė Konstancijai Pliaterytei-Hilzenienei. Po 1831 m. sukilimo Pliaterių sklypas konfiskuotas ir parduotas iš varžytinių. 1868 m. ją nusipirko Hanoverio pilietis sodininkas Georgas Frydrichas Vėberis. Po jo mirties, turtą paveldėjo žmona Šarlotė, vėliau ištekėjusi už sodininko Hermano Kepės. Drėgnoje šaltiniuotoje vietoje jis užveisė ir puoselėjo sodą, Skaityti plačiau.

vandenvietes muziejus

Vandentiekio istorijos muziejus

Tuomet, kai XIX amžiaus antroje pusėje Vilnius atsigavo po ilgų karų ir kitų nelaimių, mieste ėmė trūkti vandens, todėl reikėjo ieškoti naujų resursų, modernizuoti vandentiekio sistemą. Pačioje šimtmečio pabaigoje, 1893 metais, Miesto taryba įsteigė komisiją esamai situacijai ištirti ir naujo vandentiekio gairėms parengti. 1903 metais pagaliau buvo nuspręsta, kad galimybė vandenį tiekti iš Neries upės Skaityti plačiau.