1829 m. Vilniaus generalgubernatoriaus potvarkiu žydų kapinėms buvo suteiktas 125 kvadr. sieksnių (apie 2 ha) žemės plotas, Užupio priemiesčio dalyje, vadinamoje Popine. Iš senamiesčio, kur daugiausia gyveno žydai, Užupio ir Krivių gatvėmis į kapines ėjo kelias, kuris vietinių gyventojų buvo vadinamas Mirusiųjų arba Mirties keliu. kapinių centre buvo pastatyti apraudojimo namai su apiplovimo patalpa, įvestas vandentiekis, pradėta tvoros statyba. Laidoti kapinėse pradėta tik 1831 m., sutvarkius nuosavybės klausimus.
Kapinės buvo aptvertos 2 m aukščio ir pusės metro storio mūrine tvora su stulpais, plati medžiais apsodinta alėja dalijo kapines į senąją ir naująją dalį, prie vartų pastatytas apsivalymo namas, kuriame buvo galima atlikti ritualinį apsiplovimą. Naujoji kapinių dalis buvo suskirstyta į 8 kategorijų sklypus, o šie – į ilgus ir siaurus ruoželius, kurių kiekviename buvo nuo 36 iki 40 kapaviečių, o atskirame vaikų ruože – net 60.
XX a. pradžioje kapinėse atsirado giminių koplyčių, obeliskų, paminklų iš juodo poliruoto akmens. Kaip ir visose Vilniaus kapinėse, buvo daug A. Blažeičiko, R. Biknerio dirbtuvėse pagamintų paminklų. Kapinėse buvo daug akmeninių paminklų, vaizduojančių nukirstus medžius, kurie, žvelgiant iš viršaus, sudarydavo iškirsto miško vaizdą.
1938 m. kapinės vėl pradėtos tvarkyti, nes tvora ir vartai buvo beveik supuvę, antkapiai apgriuvę. Inžinieriui Miuleriui buvo užsakytas naujų vartų ir tvoros projektas. Vartai buvo kalto metalo, ažūrinės durys. Visos istorinę vertę turinčios plokštės ir antkapiai buvo įmūryti į dvi aukštas tinkuoto betono sienas. 1940 m. šių kapinių plotas buvo 12,5 ha žemės. Apytikriu skaičiavimu 1830-1939 m. Užupio žydų kapinėse buvo palaidota apie 70 tūkstančių žmonių.
Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Kultūros skyriui 1960 m. balandžio mėnesį buvo nurodyta sudaryti komisiją, kuri turėjo išsiaiškinti žymių žmonių kapus. Komisija sudarė žymių žmonių sąrašą ir pasiūlė išvardytus asmenis perlaidoti. Kai kurių kultūros veikėjų, rašytojų ir kitų svarbių asmenų palaikai buvo perlaidoti į naująsias Sudervės kapines.
1961 m. spalio 27 dieną nutarta kapines per dvejus metus likviduoti. Kelių statybos valdyba buvo įpareigota 1963 m. vasarą ir rudenį nuimti visus antkapius ir tuos, kurių neprireiks laidojimo kontorai, panaudoti kaip statybinę medžiagą. Įgyvendinant šį nutarimą antkapiniai paminklai panaudoti Tauro kalno, Statybininkų rūmų, M. Mažvydo nacionalinės bibliotekos laiptams, atraminėms sienelėms Lazdyno mikrorajono, Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių kampe, Centrinio pašto įėjimui įrengti. Tik 1993 m. laiptai į Tauro kalną, o 1994 m. įėjimas į Centrinį paštą pakeisti. Olandų gatvės rajone buvusių kapinių teritorijoje pastatyti gyvenamieji namai ir Ritualinių paslaugų rūmai.
1992 m. architektas Jaunutis Makariūnas parengė žydų kapinių sutvarkymo projektą, bet nebuvo lėšų jam įgyvendinti. Tik 2004 m. atsirado galimybė grįžti prie buvusios kapinių sutvarkymo idėjos. Buvo atstatyta dalis įėjimo vartų, iš antkapių likučių pastatytas paminklas čia palaidotiems žydams atminti. 2016 m. žydų paminklinių akmenų fragmentai iš įvairių Vilniaus vietų perkelti į senąsias žydų kapines Olandų gatvėje, iš jų sukurtos kompozicijos.
Daugiau informacijos:
- Pocevičius, Darius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. Vilnius, 2016., p. 260-265.
- Kazickas, Petras. Vilniaus pakraštys, Olandų gatvė…
- Jančys, Artūras. Žydų antkapiams Vilniuje nėra vietos.
- Vilniaus žydų bendruomenė.
- Žydų kultūros netektys okupacijų metais.
- Iš ligoninės laiptų išmontuoti žydų paminkliniai akmenys grįžta į jiems skirtą vietą.
- Vilniaus žydų senosios kapinės
- Vilniaus žydų senosios kapinės.