Užupio medinukas

Buvęs gyvenamasis namas yra unikalios medinės architektūros pavyzdys Vilniuje. Tai – ypatingos architektūrinės vertės medinis pastatas, puoštas menine drožyba, kuriai Vilniuje neprilygsta joks kitas medinis paminklinis namas. Pagal Vilniaus miesto dūmos patvirtintą 1876 m. statybos brėžinį Kolegijos patarėjo našlė Marija Šulska (Šulskaja), nuomojamame sklype iš Vilniaus Šv. Dvasios stačiatikių vienuolyno, pradėjo statyti vieno aukšto medinį gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą kieme. Pagal šį statybos brėžinį buvo pastatytas vieno aukšto, dviejų galų su akmenų mūro pamatu ir medinėmis langinėmis, apkaltas medinėmis lentelėmis, utilitarus medinis gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas. 1887 m. pagal karo inžinieriaus Aleksandro Antonovičiaus parengtą rekonstrukcijos brėžinį, tuometinis posesijos savininkas Boleslovas Šulskis ėmėsi rekonstruoti esamą vienaukštį gyvenamąjį namą.

Šios rekonstrukcijos metu buvo suformuotas dabartinis gyvenamasis namas, ant jo užstatytas tašytų rąstų mezoninas, prie pietinio fasado pristatytas įėjimas-prieangis, virš jo įrengta lodžija, iš kiemo pusės, prie šiaurinio fasado pastatytas priestatas su laiptais. Tačiau atlikta namo rekonstrukcija ne visai atitiko A. Antonovičiaus parengtą brėžinį, nes namas su mezoninu ir lodžija buvo dekoruotas šiek tiek kitokiu kiaurapjūvio augalinio ornamento dekoru. 1887 m. rekonstrukcijos brėžinyje yra pažymėtas ir lauko tualetas teritorijos rytinėje dalyje. Iki Antrojo pasaulinio karo namas buvo nudažytas klijiniais dažais. Tarpukariu Vilniaus miesto savivaldybė namo mezoniną reikalavo apkalti medinėmis lentelėmis ir nudažyti aliejiniais dažais. 1939 m. name buvo tvarkomos visos krosnys, nudažytas mezoninas bei namo skardos lakštų stogas, tačiau reikalavimas apkalti mezoniną medinėmis lentelėmis įvykdytas nebuvo. 1918-1940 m. čia gyveno visuomenės ir kultūros istorijai svarbios asmenybės – menininkai Konstantinas Markovskis ir Jadvyga Minska, rašytoja Sofija Bykova, lankėsi tapytojas Ferdinandas Rusčicas ir fotografas Janas Bulhakas. Namas 2006 m. buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

Unikalaus medinio pastato ateitis – Vilniaus savivaldybės rankose. Ketinama šį statinį išpirkti iš bendrovės „Start Vilnius“, o tuomet, jei pavyks gauti finansavimą iš 2014–2020 metų Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną INTERREG projekto, čia įrengti kultūrinių mainų su Baltarusija centrą. Bendra vizija – čia galėtų įsikurti Vilniaus gudų kultūros centras, o jame veiktų biblioteka, skaitykla, nedidelė kavinukė, kuri siūlytų baltarusiškų patiekalų, o vasarą išsiplėstų ir į lauką su galimybe užsidirbti centro veiklai žiemą.

 

Informacijos šaltiniai:

  1.  Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė. Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje. – Vilnius, 2000. – P. 114.
  2. Naujas planas medinukui Užupyje: įkurti Vilniaus gudų muziejų padedant Baltarusijai.

Leave a Reply