Industrinė gyvenamųjų namų statyba platų užmojį Vilniuje įgavo po 1962 m., kai buvo pradėtos vystyti naujos šiaurinės teritorijos kariajame Neries krante ir pastatytas pirmasis laisvo planavimo gyvenamasis rajonas Žirmūnai, skirtas 45 000 gyventojų. Jį sudarė trys mikrorajonai su jų centruose išdėstytais tipiniais pastatais: visuomeniniais centrais, darželiais, mokyklomis, maisto prekių parduotuvėmis. Labiausiai išgarsėjo ir pavyzdiniu tapo pirmasis mikrorajonas (architektė Birutė Kasperavičienė).
Jo centre, Žirmūnų gatvės pietrytinėje pusėje pastatytas naujas mikrorajonų architektūros tipas – dviejų aukštų visuomeninis centras „Žirmūnai“ (architektas Aleksandras Aronas, 1969 m.). Priešais jo šiaurės vakarų fasadą įrengta aikštė su baseinu ir skulptoriaus Kazio Kisielio dekoratyvine skulptūra „Džiaugsmas“. Prekybos ir paslaugų centrą sudarė maisto prekių, kulinarijos parduotuvės, 150 vietų restoranas „Žirmūnai“, ryšių skyrius, taupomoji kasa, biblioteka, kirpykla. Konstrukcijos iš unifikuoto gelžbetonio karkaso su kolonų tinklu ir surenkamųjų elementų. Žemas, pailgas prekybos ir paslaugų centro pastatas dera prie aukštesnių gyvenamųjų namų. Priešais Prekybos ir paslaugų centrą, stovėjo keturių aukštų pirmasis Vilniuje asmeninių lengvųjų automobilių garažas.
1968 m. Žirmūnams suteikta SSRS valstybinė premija buvo pirmasis Sovietų Sąjungoje masinės gyvenamosios statybos ir urbanistinio planavimo įvertinimas, kuris labai pakėlė Lietuvos architektų prestižą.
Informaciją parengė:
Valdas Selenis
Informacijos šaltiniai:
- Vaclovas, Balčiūnas. Žirmūnai. // Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. T. 1. Vilnius. – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, p. 72.
- Marija, Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė. Architektūra sovietinėje Lietuvoje. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012, p. 276.