Lietuvos krikšto išvakarėse, 1386 m., Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila pradėjo parapinės Šv. Jonų bažnyčios statybą, kuri baigta 1426 m. Gaisrų nuniokotą bažnyčią 1571 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas perdavė Vilniaus jėzuitų kolegijai, kuri rekonstravo pastatą, jį prailgindama į gatvės pusę; nuo 1579 m. bažnyčia priklausė Vilniaus universitetui. 1600–1610 m. pastatyta mūrinė varpinė. 1655 m. Maskvos kariuomenės siautėjimo Vilniuje metu apgriauta bažnyčia buvo vėl atstatyta. 1737 m. didžiojo gaisro metu sudegusios bažnyčios atstatymui jėzuitai į Vilnių pakvietė Johanną Christophą Glaubitzą, tapusį vilnietiškojo baroko pradininku. Pagal jo parengtą projektą rekonstruotos Šv. Jonų bažnyčia ir jos varpinė įgavo vėlyvojo baroko formas. Rytinį bažnyčios fasadą Pilies gatvėje puošė Chreptavičių giminės memorialinė lenta su kaukole papuošta epitafija: „Nemirtingajam Dievui paliekam šitose Mergelės Marijos Loretanietės sienose sudėtus Žemaitijos kašteliono tetos Anos Chreptavičiūtės-Krišpinovos, Naugarduko kašteliono žmonos Romeriūtės-Chreptavičienės ir dukros Marijanos Chreptavičiūtės pelenus“.
Šiuos žodžius 1759 m. liepė iškalti Aleksandras Chreptavičius, kad žmonės liūdėtų dėl trijų moterų, kurias mylėjo ir gerbė. Atminimo lenta ant šoninės Šv.Jonų bažnyčios sienos su didele kaukole ir sukryžiuotais kaulais po ja išliko iki šių dienų. Marmuro plokštė su Chreptavičių epitafija yra vienas žymiausių niūrios mirties simbolikos pavyzdžių Vilniuje. Virš jos matyti balkonėlis su metaline tvorele ir stogeliu, keli sienos tapybos fragmentai.
Išorinėse Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios sienose įmūrytos bent kelios atminimo lentos su ant jų pavaizduotomis kaukolėmis, vidinėje Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios apdailoje galima pamatyti daugiau kaukolių su iš jų styrančiais šikšnosparnių sparnais.
Informacijos šaltiniai:
- Pocevičius Darius. Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990. I dalis. – Vilnius: Kitos knygos, 2018, p. 178-179.
- Pilies g. 21 – Šv. Jonų bažnyčia.
- Mirties simboliai bažnyčiose: gąsdina ar stiprina tikėjimą?