Pohuliankos restoranas

Ankščiau senamiestį su traktu į Kauną bei Trakus jungianti gatvė vadinosi Didžiąja Pohulianka. Slaviškos kilmės žodis, reiškiantis pasivaikščiojimą. Mat senojo Vilniaus miestelėnai laisvalaikį mielai leisdavo besidžiaugdami miestą supančios gamtos grožiu. Netgi madinga būdavo keliauti vežimaičiais ar pėsčiomis link Vingio, Gerosios Vilties, Antakalnio, Belmonto kalvynų.

Tačiau žmonės sakydavo, kad ne iš pasivaikščiojimų, o nuo žodžių „pašvęsti“, „paūžauti“, kilo gatvės pavadinimas, nes čia vykdavo palėbavimai užmiesčio smuklėje, vėliau perstatytoje į didelį klasicizmo stiliaus restoraną. Šią užeigą savo 1786 metų kelionės į Vilnių dienoraštyje mini paskutiniojo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio rūmų šambeliono žmona Liudvika Byševska. Trumpa citata: „[…] nuvažiavome į Pohulianką gerti kavos. Užeiga medinė, padoriai įrengta, kavos už devynis auksinus davė tiek, kad Varšuvoje tektų pakloti dvidešimt septynis. Sutikau garbiąją ponią Lopotienę ir kelis kitus asmenis; pasėdėjome visi geras dvi valandas“.

O štai pirmojo vadovo po Vilnių autorius Adomas Honoris Kirkoras 1856 m. rašė: „O dabar – į Pohulianką. Šis priemiestis atviras ir linksmas, tik kelias labai smėlėtas, o už miesto jis kyla vis aukščiau. Kairėje gatvės pusėje yra pylimas su patogia pėsčiųjų alėja… Toliau eidami medžiais apsodinta Pohuliankos gatve užkardos link, matome kelis dailius medinius ir mūrinius namus su sodais… Čia kadaise stovėjo Pohulianka vadinamas namas, kuriame buvo smuklė“.

J.J. Kraševskis yra aprašęs ją taip: „Tuomet visas jaunimas puldavo prie puskariečių ir lėkdavo į Pohulianką, į salę, kažkodėl vadinamą harmonija, kur karnavalas baigdavosi iškilmingu siautuliu. Kas tik gali laisviau atsikvėpti, pasijuokti visa gerkle, garsiai pasišnekėti, nevaržomai išsidūkti, tas važiuodavo į Pohulianką“.

Šalia esantis dvaro pastatas kartu su buvusio restorano Pohulianka namu sudarė architektūrinį kompleksą, į kurį įėjo arklidės, ūkiniai pastatai ir daug kitų statinių. Įstaiga veikė nuo XVIII a iki XIX a. vidurio.

Daugiau informacijos:

  1. Klimka, Libertas. Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos. Vilnius, 2016, p. 127-128.
  2. Pocevičius, Darius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. Vilnius,  2016., p. 186-192.
  3. Libertas Klimka. Pasivaikščiojimas J. Basanavičiaus gatve.
  4. Mustafinaitė, Lina. Mokslininką L.Klimką piktina valdžios gobšumas. 
  5. Zemlickas, Gediminas. Baltieji stulpai: Vilniaus istorinės atminties ženklas.
  6. Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojima po Vilnių ir jo apylinkes. 

Leave a Reply