„Gulbės“ vaistinė

Visais laikais žmonės sirgo ir jiems gydyti buvo reikalingi vaistai, todėl vaistinės ir vaistininkai visada užėmė svarbią vietą visuomenės gyvenime. Pirmosios vaistinės Lietuvoje pradėjo kurtis XVI amžiuje. 1510 m. Didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Senasis skyrė lėšų nupirkti žemės sklypą Vilniuje, kuriame visuomenės labui turėjo būti pastatyta vaistinė. Įsteigus Vilniuje universitetą 1579 metais, prie jo buvo įsteigta ir vaistinė. Žinoma, kad 1777 m. buvo įsteigta vieša dominikonų vienuolyno vaistinė, iki tol buvusi vaistinė buvo skirta tik vienuoliams.

Didžiosios g. 39 vitrinoje, kaip spėjama dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, patupdyta didelė sniego baltumo porcelianinė gulbė buvo tapusi vienu iš Vilniaus simbolių. Atsirado ji tuomet kai šiame namo kampe įsikūrė vaistininko Jono Rodowicziaus vaistinė „Pod Labędziem“ („Po gulbe“ arba tiesiog „Gulbė“). Ši vaistinė buvo laikoma pačia seniausia veikiančia Vilniaus vaistine, įkurta 1777 m. vasario 27 d. „Gulbės“ vaistinę galima kildinti iš dominikonų vienuolyno vaistinės. XIX a. viduryje vienuolyno nuomojamose patalpose veikė V. Savickio vaistinė „Po saule“. O 1820 m. mirus savininkui vaistinę paveldėjo našlė Anna Zeidler. 1846 m. jos vedėju tapo provizorius, Vilniaus medicinos draugijos narys Ludwikas Zeidleris, po kelerių metų perkėlęs ją į Aušros g. 2 namą ir pavadinęs „Gulbe“. 1909 m. jo sūnus Josefas Zeidleris pardavė vaistinę provizoriui J. Rodowicziui, kuris 1934-aisiais perkėlė ją į gretimą namą Aušros Vartų g. 4, kuris vėliau sudegė. Tad 1938 m. vaistinė perkelta į kitoje gatvės pusėje stovėjusį namą – Didžioji g. 39.

Deja po remonto 2007 m. čia įsikūrė batų parduotuvė.

Informacijos šaltiniai:

  1. Darius Pocevičius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. – Vilnius: Kitos knygos, 2016, p. 360-363.
  2. Senosios vaistinės byloja apie jų ir vaistininkų darbą praeityje.
  3. Architektas: atsainus požiūris į paveldą rodo šlubuojančią visuomenės sveikatą.

Leave a Reply