Architekto L. Gucevičiaus namo rotondos vieta

Laurynas Gucevičius (Stuoka-Gucevičius) vadinamas lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininku. Ilgą laiką architektas buvo vadinamas Laurynu Stuoka-Gucevičiumi, bet literatūroje paplitęs prievardis „Stuoka“ dabar laikomas istorikų klaida. Tikroji pavardė, paveldėta iš tėvo ir protėvių, yra Masiulis. Dabar naujausiuose leidiniuose vartojama pavardė Gucevičius, kuria pats architektas save vadino ir buvo kitų vadinamas.

Architektas siekė sukurti savą, vilnietišką klasicizmo išraišką, suteikė savo kūriniams senosios nacionalinės architektūros ir klasicizmo kūrybinių principų skambesį. Jo pastatai pasižymi paprasta ir darnia kompozicija, ramiu didingumu, puikia aplinkinės erdvės sandara, saikingu dekoru. L. Gucevičius savo sudarytoje architektūros kurso mokymo programoje teigė: „… pastato grožis, darnumas ir didingumas glūdi ne išgalvotuose pagražinimuose bei papuošimuose, bet statinio dalių santykiavime tarpusavyje ir su visuma, o nuo to priklauso ir jo stiprumas…“. L. Gucevičiaus pastatai tapo vertingais Vilniaus miesto ir jo apylinkių architektūriniais akcentais.

Brandžiausias L. Gucevičiaus projektas – Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782-1790 m. architekto suprojektuota katedra – geriausias kūrinys, lietuviškojo klasicizmo, nepakartojamas ir originalus pasaulinės architektūros šedevras. Už šį projektą Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Potianovskis architektą apdovanojo aukso medaliu „Merentibus“. L. Gucevičius rekonstravo ir Vilniaus rotušę. O 1781 m. vyskupas I. J. Masalskis pavedė suprojektuoti L. Gucevičiui Verkių dvaro rūmų ansamblį. Architektas pakeitė centrinių rūmų projektą ir vadovavo statybai. 1790 m. L. Gucevičius sudarė pirmąjį Vilniaus miesto vakarinės dalies topografinį planą. Plane jis numatė praplatinti ir ištiesinti senąjį Trakų traktą (dabartinę J. Basanavičiaus gatvę ir Savanorių prospektą), suprojektavo dabartines S. Konarskio ir M. K. Čiurlionio gatves. Vingyje buvusį mišką L. Gucevičius išplanavo spinduliniais takais ir pavertė parku. Manoma, kad architektas kūrė projektus Lietuvos didikams – Radviloms, Sapiegoms, Pociejams, Pacams, Chreptavičiams, Chominskiams, Scipijonams, Tyzenhauzams, Nesiolovskiams, Soltanams – užsakius.

Na, o ieškant paties architekto namo reikėtų atkreipti dėmesį, kad pirmasis Šv. Jono gatvės namas pažymėtas ne 1, o 3 numeriu. Dominikonų g. gale, prie Gureckių rūmais vadinamo namo, stovi dailus rotondos formos bokštelis. Greta jo, kitoje Gaonogatės pusėje, šaligatvio plytelėmis išgrįstas apskritimas, žymintis kadaise čia stovėjusio kito panašaus bokštelio vietą.   Automobilių stovėjimo aikštelės kampe palikta žymė – tai viskas, kas liko iš žymaus Vilniaus architekto Lauryno Gucevičiaus namo, kuris šiandien būtų pažymėtas 1 numeriu.

431-oje posesioje stovėjęs namas nuo XVI a. priklausė Vilniaus vyskupui ir kapitula jį nuomodavo įvairiems miestiečiams. Archyviniuose dokumentuose nuo XVI a. pradžios minimas namas, antroje XVIII a. pusėje buvo apgailėtinos būklės – apgriūvęs ir apdegęs po gaisro. 1783 m. spalį architektą globojęs vyskupas I. J. Masalskis šią griūveną jam užrašė kaip amžiną nuosavybę. Tačiau galutinai 26 kambarių namas, perduotas L. Gucevičiui 50-ies metų laikotarpiui. Remontui jis išleido 10 tūkst. sidabro rublių. Po architekto mirties 1798 m. namas perėjo jo sūnums Konstantinui ir Stanislovui, kurie čia negyveno, tik nuomovo. 1839 m. pastate buvo įsikūrę net 13 nuomininkų, o nuo 1928 m. jame veikė E. Rubinštein žydaičių mokykla. 1944-ųjų liepą pastatas sudegė ir po kelių metų buvo nugriautas.

Vilniaus mieste taip pat yra vietų, kur galime matyti įamžintą architekto atminimą. 1979 m. Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus proga vienam iš universiteto kiemų (Pilies g. 11) buvo suteiktas Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vardas. Prie pastato sienos pritvirtinta skulptoriaus Konstantino Bogdano sukurta memorialinė lenta su architekto galvos bareljefu.

1984 m. Vilniuje, priešais Šv. Kryžiaus (Bonifratų) bažnyčią (S. Daukanto a., „Senamiesčio seniūnija“) trikampėje aikštelėje pastatytas paminklas Laurynui Gucevičiui įamžinti. Gipso skulptūrą sukūrė skulptorius Vladas Vildžiūnas, aikštelę suplanavo architektai Rimantas Dičius ir Aleksandras Lukšas.

L. Gucevičiaus vardu pavadinta ir gatvelė, einanti nuo Arkikatedros pro Bonifratų ansamblį („Senamiesčio seniūnija“). 1996 m. Širvintose Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vardu pavadinta gimnazija.

 

Informacijos šaltiniai:

  1. Darius Pocevičius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. – Vilnius: Kitos knygos, 2016, p. 208-219.
  2. Libertas Klimka. Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos – Vilnius : Žara, [2016], p. 261-264.
  3. Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. – Vilnius : Savastis, Paveldas Leidykla, 2012, p. 52-54.
  4. Laurynas Gucevičius.
  5. Antanas Rimvydas Čaplinskas. Vilniaus gatvių istorija : Šv. Jono, Dominikonų, Trakų gatvės. – Vilnius: Charibdė, 2008, p. 44-49.

Leave a Reply