Lietuvos centrinės bankininkystės ištakos siejamos su 1768 m., kai Seimas nutarė steigti valstybinį emisijos banką („Bank Polski i Litewski“). Sumanymas pradėtas įgyvendinti 1792 m., tačiau nuslopinus T. Kosciuškos sukilimą ir Lietuvą bei Lenkiją trečiąkart padalijus (1795 m.) Lietuva neteko valstybingumo ir galimybės kurti savą pinigų sistemą.
Dabartiniai Vilniaus banko rūmai, kaip Vilniaus žemės banko pastatai, pradėti kurti XIX a. devintame dešimtmetyje. Dar beriangiant 1875 m. planą, būsimame Gedimino pr. pradėti statyti dideli nuomojamų rezidencinių butų, komercinės, visuomeninės paskirties namai. 1887 m. erdvų 702 kv. sieksnių (sieksnis – 2,1 m) žemės sklypą iš Elenos Koranovkos nupirko akcinis Vilniaus žemės bankas. Jį 1872 m. rugpjūčio 17 d. įsteigė Peterburgo I. Gincburgo ir L. Rozentalio bankiniai namai kartu su Lietuvos didikais. Nuo 1885 m. bankui vadovavo Juzefas Montvila, kurio iniciatyva buvo plečiama banko pastatų teritorija. 1889 m. Vilniaus miesto statybos skyrius patvirtino dviejų aukštų su rūsiu Vilniaus žemės banko rūmų projektą. Simetriškos kompozicijos rūmai buvo aiškaus pailgo stačiakampio plano su nedidele trisiene laiptinės iškiša kiemo fasade. Rūmų fasadai išraiškingų neorenesansinių-neoklasicistinių formų. Antrąjį aukštą nuo pirmojo skiria dorėninio erderio frizas ir platus profiliuotas dviejų braukų karnizas. Fasadą viršuje vainikuoja karnizas su modiljonais, lėkštą pastato stogą užstoja baliustrada. Reljefine lipdyba išpuoštos langų arkų kampų plokštumos, o piliastrų kapiteliai su festonais suformuoja ištisinę lipdinių juostą virš langų. Gelsvai muilinės spalvos fone išsiskiria šviesesne rusva spalva dažytos architektūrinės detalės.
Pagrindinio fasado architektūrinės formos pasikartoja ir galiniuose fasaduose. Dviejų aukštų pastate patalpos suplanuotos aplink centre esantį pailgą holą. Antrame aukšte jį apšviečia stoglangiai. Vidurinėje rūmų dalyje kiemo pusėje yra patalpų simetriškumą pabrėžianti didžioji laiptinė, kuri prasideda rūsyje. Interjero dekore naudoti orderinės kompozicijos motyvai, pradedant sunkiu dorėniniu, kylama iki puošnaus, iškilmingo korintinio. Nors interjerai buvo keičiami, niokojami ir naujai puošiami, išlaikė istorizmo laikotarpio interjerams būdingus bruožus. Ypač prie to prisidėjo 1994-1997 m. restauracija. Šiuo laikotarpiu rūsyje kiemo pusėje Lietuvos Bankas įsirengė naujas pinigų saugygklas ir uždaras šiuolaikiškai įrengtas komercinių bankų aptarnavimo patalpas. Planuojant visus darbus buvo užsibrėžtas tikslas praėjimais sujungti visus banko korpusus. Tam tikslui iškasti tuneliai ir įrengti koridoriai, jungiantys kiemo korpusą su centrine laiptine. Praėjus keletui metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos Bankas perėmė ir kampinį Totorių g. 2/8 namą. Restauruotame name 2011 m. atidaryta nauja Lietuvos Banko muziejaus ekspozicija. Iš dabar Lietuvos bankui priklausančių pastatų centriniai rūmai nėra seniausia jų dalis. Kaip Vilniaus žemės banko rūmai buvo tik projektuojami, prie Totorių g. ir Georgijaus pr. (db. Gedimino pr.) sankryžos jau stovėjo trijų aukštų namas. Šiame name ir buvo įsikūręs bankas, kuriam vėliau namo plotas tapo per ankštas.
Lietuvos bankas įsteigtas 1990 m. kovo 1 d., tų pačių metų vasario 13 d. LTSR Aukščiausiajai Tarybai priėmus Lietuvos banko įstatymą. 1922 m. rugsėjo 6 d. sudaryta speciali tarnyba – Laikinasis Lietuvos banko komitetas; Lietuvos banko organizavimo ir pinigų spausdinimo išlaidoms Vyriausybė skyrė 400 mln. auksinų.
Lietuvos banko organizacinė forma buvo akcinė bendrovė, jos kapitalą sudarė 12 mln. litų. Išleista buvo 120 000 Lietuvos banko akcijų (100 litų nominaliosios vertės), kurioms įstatymu buvo garantuoti 8 proc. dydžio dividendai. 80 proc. akcijų priklausė valstybės iždui, kita dalis buvo sėkmingai išplatinta juridiniams ir fiziniams asmenims.
Ministrų kabinetas 1922 m. rugsėjo 22 d. patvirtino Lietuvos banko statutą. Respublikos Prezidento aktu pirmuoju nepriklausomos Lietuvos banko valdytoju paskirtas profesorius Vladas Jurgutis, vadovavęs bankui iki 1929 m. Vėliau Lietuvos banko valdytojais buvo Vladas Stašinskas (1930–1939), Juozas Tūbelis (1939), Juozas Paknys (1939–1940).
1940 m. spalio 3 d. Lietuvos bankas paverstas SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikine kontora, tačiau iki 1940 m. lapkričio 25 d., t. y. rublio įvedimo, atlikinėjo emisijos banko funkcijas. Iki 1941 m. kovo 25 d. vyko paralelinė litų ir rublių apyvarta. 1941 m. birželio 23 d. suformuotos Laikinosios Lietuvos vyriausybės finansų ministro įsakymu SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikine kontora pavadinta Lietuvos valstybiniu banku, o oficialiai Lietuvos bankas buvo atkurtas 1941 m. liepos 5 d.
Dar iki Lietuvos valstybingumo atkūrimo 1990 m. kovo 11 d., Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1989 m. gegužės 18 d. priėmė įstatymą, kuriame teigiama, kad respublikoje gali būti įvesti savi pinigai ir sukurta kredito sistema.
1990 m. kovo 1 d. įsteigtas Lietuvos bankas pratęsė jau tarpukariu veikusio centrinio šalies banko tradicijas. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo pradėjusiam veikti bankui vadovavo Bronius Povilaitis (1990), vėliau Valdybos pirmininkais dirbo Vilius Baldišis (1990–1993). 1991 m. spalio 31 d. Lietuvos bankas gavo pirmąją Anglijoje Birmingamo kalykloje nukaltų litų apyvartinių monetų (10, 20, 50 ct ir 1, 2, 5 Lt) siuntą.
1993 m. bankui vadovavo Romualdas Visokavičius, vėliau Kazys Ratkevičius (1993–1996), Reinoldijus Šarkinas (1996–2011). 2002 m. vasario 2 d. lito bazine valiuta tapo euras, buvo nustatytas oficialus lito kursas – 3,4528 lito 1 už eurą.
Dabartiniu metu banko pastatai užima didelį plotą Gedimino prospekto ir Totorių g. sankirtoje (Gedimino pr. 6-8, Totorių g. 2). Ir šiuo metu Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, Europos Centrinių Bankų Sistemos narys, kuriam vadovauja – Vitas Vasiliauskas (nuo 2011).
Informacijos šaltiniai:
- Baužienė, Morta. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. – Vilnius , 2012. – P. 359-365.
- Lietuvos bankas.
- Lietuvos banko istorija.
- Reklaitė ,Julija, Leitanaitė, Rūta . Vilnius 1900-2012. Naujosios architektūros gidas. – Vilnius, 2011. – P. 119.