Kavinės „Pas Rudnickį“, „Birutė“, „Literatų svetainė“

Adresu Gedimino pr. 1, 649 posesijoje, XVII- XVIII a. stovėjo nemaži užvažiuojamieji namai su didele arklide ir vežimine. Tiesiant šv. Jurgio gatvę – dab. Gedimino prospektą – dalis posesijos statinių nugriauta, pati posesija sumažėjo. Seniausias posesijos pastatas – dab. pastatas Tilto g. 2a, gali būti datuojamas XVIII a. Neabejotina, kad užstatymo čia būta ir XVI-XVII a. 1877 m. posesiją įsigijo daktaras M. Burhardtas.  1883 m. baigiamas statyti 3 aukštų gyvenamas namas, kurio pirmame aukšte atidaryta užeiga. 1901 namo pirmajame aukšte  įsikūrė R. Vojevodskio aludė. Vėliau, Caro laikais čia buvęs restoranas „Meška“ („Medvied“).

1920 m. rugsėjį įsteigta pirmoji lietuviška kavinė „Birutė“. Joje, kaip teigia tarpukario žurnalistas ir rašytojas Rapolas Mackonis, iš karto ėmė telktis inteligentija, literatai ir muzikai, kas vakarą gyvai grodavo muzikinis trio. Rugsėjo 24 d.  numeryje (39) „Vilniaus Aidas“ buvo įdėtas skelbimas, jog įsikūrė pirmoji kavinė Vilniuje „Birutė“. Joje rinkdavosi gausi tuometinė lietuvių inteligentija. Čia buvo kviečiama apsilankyti ir paragauti „Birutės“ pyragaičių, užsisakyti tortų, babkų „Viskas daroma iš kuo geriausios  medžiagos, kuo pigiausiom kainom“ Prašom atsilankyti …

1921 m.  kavinės savininku tapo Sebastijonas Rudnickis, ji pervadinama cukraine „Pas Rudnickį“. Cukrainė virto svarbiausiu literatūros, spaudos ir meno bohemos aviliu. Čia, nepaisant prieštarų, bendravo lenkų, lietuvių, baltarusių, žydų, rusų literatai ir žurnalistai.

Kaip pri­si­me­na R. Mac­ko­nis, „Vie­ta pačia­me mies­to cen­tre, graži, tie­siog išsva­jo­ta. Žiemą į ka­vinę ei­ta tik iš gatvės pusės, va­sarą ga­li­ma bu­vo įei­ti ir pro kam­pi­nes du­ris (da­bar užmūry­tos). Įėjus iš gatvės pusės, no­si­mi at­si­mušda­vai į bu­fetą, už ku­rio nuo ry­to iki va­ka­ro stovėjo apkūno­kas, ne­kal­bus sa­vi­nin­kas Rudnic­kis. Nie­kas jo neįsi­vaiz­duo­da­vo ki­taip, tik su žnypliukėmis dešinėje ran­ko­je. Po kai­rei turėjo lėkšte­les, į ku­rias po­no Ka­ro­lio ar po­no Emi­lio (pa­davėjai) rei­ka­la­vimu­ ri­tu­a­liškai dėjo po vieną ar ke­lis py­ra­gaičius. Būdin­ga tai, kad sa­vi­nin­kas nie­ko neužsi­rašinėjo, ne­turėjo ka­si­ninkės žeto­nams išda­vinėti“.

„Įėję pro kuk­lias ir jau ge­ro­kai ap­trin­tas du­ris, su­ka­me po dešinei. Va­landėlę stab­telėję, dai­romės lais­vo sta­liu­ko ar bent lais­vos kėdės. Ne vi­sa­da nu­sišyp­so­da­vo laimė. Raidės „U“ for­mos kam­ba­rys ūžia kaip bičių avi­lys, o pa­lubėje dūmų – lyg ru­siško­je pir­ty­je garų. Ap­lin­kui tik ir girdėti: „Po­nas Emi­li, pusę juo­dos“, „Po­nas Ka­ro­li, mažą juodą“. Tarp ankštai su­sta­tytų sta­liukų abu pardavėjai nar­dy­te nar­do. Svečiai viską gau­na lai­ku. Lauk­ti ir ner­vin­tis ne­ten­ka. <…> Ga­ruo­ja karšta kve­pian­ti ka­va, be­veik nuo visų sta­liukų rai­to­si aukštyn ci­ga­rečių dūmai, šla­ma skai­to­mi laik­raščiai ir žur­na­lai, viską užgožia į vieną ūžesį su­si­liejęs kle­ge­sys. Kaip iš gau­sybės ra­go pi­la­si anek­do­tai, sąmo­jai, karštos dis­ku­si­jos dėl to ar ki­to tą dieną spau­do­je pa­si­rodžiu­sio įdo­mes­nio straips­nio, dėl įvy­ku­sios premje­ros, dėl nau­jos, ret­karčiais pa­si­ro­dančios, kny­gos“. 

„Nei įkaušusio, nei gir­to ir norėda­mas ne­pa­ma­ty­si. <…> Pra­gy­venęs du tar­pu­kario dešimt­mečius, ne tik ka­vinėje, bet nei gatvėje, nei res­to­ra­ne die­nos me­tu ne­su matęs gir­to žmo­gaus. Keis­to­ki bu­vo lai­kai“.

Šią vietą labai mėgo išsilavinę arba besilavinantys žmonės, tarp kurių buvo Česlovas Milošas. Prisiminimuose jis rašo, kad 1940 m. birželio mėnesį sėdėdamas „Pas Rudnickį“ matė čia, palei Katedrą, palei pilį žlegsinčius sovietinius tankus.

Kasdieną apie 12 val. Čia rinkdavosi tarpukario laikraščių žurnalistai, redaktoriai. Diena po dienos tam tikru metu sugriūdavo į kavinę praleisti valandą, kitą toje nuotaikoje ir aptarinėdavo naujausias naujienas, postringaudavo, nes anksčiau žurnalistams būdavo laisvas grafikas ir jie galėjo leisti laiką kaip tinkami ir rinkti informaciją. Čia tai pat rinkavosi įvairūs tarpukario lietuvos openentai, aktoriai, dailininkai ar šiaip kavinių mėgėjai. Labiausiai mėgiama žurnalistų vieta. „Spaudoje pešdavomės, o kavinėje prie puodelio kavos diskutuodavome ramiai, kaip bičiuliai . – rašo p. Mackonis savo knygelėje „Iš kavinės į kavinę“

1940 m. namas buvo nacionalizuotas.  1960 m. tuomet Stalino pr. 1, Vilniaus m. Vykdomojo komiteto komisija  patvirtino „Literatų svetainės“ pavadinimą. Tradicija tęsėsi –  kavinė toliau šurmuliavo kaip rašytojų, menininkų, intelektualų forumas, ypatinga laisvės sala.

Informacijos šaltiniai:

  1. Bal­se­vičiūtė-Šle­kienė, Vir­gi­ni­ja.  Vil­niaus ka­vinės is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se ir me­mu­a­ruo­se., p. 166-167.
  2. Restoranų istorija: tarpukariu vilnietes viliojo ir serbų restoranas.
  3. Literatų svetainė“ – ilgą istoriją menanti miesto vieta (Vilnius)
  4. Kvietkauskas, Mindaugas. Requiem „Literatų svetainei“.
  5. Kultūros paveldo registras.

Leave a Reply