Pranciškonų rūmai

Kadaise nemaža miesto dalis tarp Trakų, Kėdainių ir Lydos gatvių priklausė pranciškonų vienuoliams ir sudarė tarsi atskirą miestą. Vienuolynas sudarė jurisdiką – miesto dalį, priklausančią atskiram savininkui – su savo vaitu ir teisėju, ir valdė ją pranciškonį gvardijonas.

Tai seniausias Lietuvoje vienuolynas, pradėtas statyti dar Gedimino laikais 1334 m. Pranciškonų, elgetaujančių vienuolių, ordinas, puoselėjęs neturtą, asketizmą ir paklusnumą, Vilniaus istorijoje užima ypatingą vietą. Šio ordino brolių atsiradimą Vilniuje gaubia mįslinga legenda, kurioje pasakojama apie keturiolikos pranciškonų kankinių nužudymą 1335 m. Dabar toje vietoje, kurioje jie buvo nukankinti, stovi Trijų kryžių skulptūra.

1387 m. dokumente didysis kunigaikštis Jogaila mini „prancišknų namus“ buvusius dabartinio vienuolyno vietoje.

1996-1997 m. vykdytų tyrimų metu nustatyta, jog dabartinės bažnyčios vietoje buvo XIV a. vidurio mūrinė bažnytėlė ar koplyčia. Taip pat aptikti palaidojimai, ankstyvesni už šią koplyčią.  Tai XIII a. pab. – XIV a. I-ojo ketvirčio gyventojų kapai. Taigi dar prieš pirmosios mūrinės pranciškonų statybos pradžią XIII a. pabaigoje šioje vietoje veikė kapinės. Laidota pagal krikščionių tradicijas. Tai leidžia kelti prielaidą, jog čia būta vienos ankstyviausių katalikiškų Vilniaus vietų.

1390 m., sudeginę miestą, kryžiuočiai puolė Vilniaus pilis. Matyt, sudegė ir pranciškonų statiniai. 1421 m. baigta nauja bažnyčia, panašiu metu – ir vienuolynas. XVI a. maro metu išmirė visi vienuoliai. Kurį laiką vienuolynas stovėjo tuščias. XVII ir XVIII a. bažnyčią ir vienuolyną siaubė gaisrai. Vertingų vienuolyno architektūros fragmentų, ankstesnių už XVIII a., išliko nedaug, bažnyčios – kiek daugiau.

Keturi dviaukščiai mūrai supa didingą stačiakampį uždarą kiemą. Priešingai, nei tradiciškai įsivaizduojama, šis vienuolynas nebuvo nei asketiškas, nei niūrus. XVIII a. architektai rūpinosi patalpų grožiu ir patogumu. Tuo metu, plintant raštingumui, pradėta projektuoti didelius langus, kad užtektų šviesos skaityti. Be to, stengtasi, kad patalpos būtų gerai vėdinamos. Nors jokios nereikalingos prabangos pranciškonų konvente nebūta, jis buvo erdvus, šviesus, malonus gyventi. Tačiau įdomu, kad į judresnį bažnyčios kiemą išeina koridoriaus langai, o vienuolių celės langais atgręžtos į vidinį, uždarą kiemą, taigi galvota apie vienuolių rimtį.

Pranciškonų vienuolynas garsėjo kaip svarbus intelektualinis Vilniaus centras, čia veikė stipriausia XVII a. mokykla, spaustuvė, vienuoliai rengė viešus religinius disputus Vilniaus miestelėnams ir didikams bei teologinio turinio konferencijas. Didelis dėmesys skirtas mokslui ir menui, ypač muzikai. Vienas svarbiausių reikalavimų stojantiems į ordiną ir buvo polinkis ir gabumai muzikai. 

XVIII a. vienuolyno parlatorijuje – salėje, kurioje buvo priimami lankytojai, – pastatyta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo statula. Netrukus ji mieste pagarsėjo malonėmis. Prie atvaizdo Dievo Motinos užtarimo pradėjo melsti besilaukiančios ar kūdikio susilaukti norinčios moterys. Vilniečių pamaldumas Nekaltojo Prasidėjimo atvaizdui Pranciškonų vienuolyne negeso ir po to, kai 1864 m. vienuolynas ir bažnyčia buvo uždaryti. Caro valdininkus pykdė žmonių susibūrimai bažnyčios šventoriuje, priešais vienuolyną. Miesto valdžia paliepė skulptūrą sunaikinti, tačiau vienuolyno pastate veikusių įstaigų tarnautojai katalikai pasirūpino, kad tik būtų užkalta ir užtinkuota niša, kurioje statula liko stovėti.

Vilniečiai statulos neužmiršo. 1905 m., caro valdžiai panaikinus didžiuosius religinius suvaržymus, gautas leidimas buvusiame vienuolyne įrengti koplyčią. Pagarba statulai, Vilniuje pagarsėjusiai kaip „Baltoji Ponia“, vėl atsigavo. 1935 m., atsiėmę bažnyčią, pranciškonai statulą perkėlė į bažnyčią ir įtaisė Šv. Lauryno koplyčioje. Sovietiniais metais statula vėl paslėpta taip pat kaip prieš kelis dešimtmečius – uždengiant ir užtinkuojant koplyčios nišą, kurioje ji stovėjo.

1863 m. pranciškonai aktyviai padėjo sukilimo dalyviams, todėl 1864 m. iš jų buvo atimtas vienuolynas, o bažnyčia uždaryta ir paversta archyvo fondų saugykla. Bažnyčios altorių turtai ir inventorius buvo perduoti kitoms bažnyčioms, daugiausia – Vilniaus Šv. Jono bažnyčiai ir Arkikatedrai; dalis pranciškonų palikimo nebegrąžinamai prarasta.

Vienuolyno pastatai buvo nuomojami įvairioms organizacijoms ir asmenims. Čia buvo įsikūręs lombardas, aukcionas, darbo birža, slaptoji policija, labdaringa valgykla, nakvynės namai, vaikų prieglauda, miesto valdybos archyvas ir inventoriaus sandėliai, buvo įrengti butai miesto valdybos tarnautojams, ginklų sandėlis. 1863 m. vienuolyno patalpose buvo kalinti sukilimo dalyviai. Dalyje jo patalpų 1908-1924 m. veikė pirmoji Vilniuje dviklasė lietuvių mokykla.

Prie Trakų gatvės stovi Mykolo Suzino lėšomis pastatyta koplyčia, kuri buvo naudojama šarvojimui. Sovietmečiu koplyčia buvo naudojama kaip suvenyrų parduotuvė. Ten pirkdavo svečiai iš užsienio. Suprask – iš Sovietų Sąjungos.

Vienuolyno patalpose gyveno daug žymių žmonių, tarp jų ir Jonas Basanavičius bei Juzefas Montvilas.

Dabar čia įsikūrusios įvairios įstaigos.

Daugiau informacijos:

  1. 10 29. Dėl klaidinančios informacijos apie Pranciškonų vienuolyną pateikimo visuomenei.
  2. Pranciškonų vienuolynas: nuo gotikos iki Marco Chagallo.
  3. Vaišvilaitė, Irena. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių. – Vilnius, 2017.
  4. Valiuškevičiūtė, Evelina. Pažinkime Vilnių: istorijos vėjai prabangą paversdavo skurdu.
  5. Venclova, Tomas. Vilnius. Vadovas po miestą. Vilnius, p. 163.
  6. Viliūnienė, Gina, Urbakavičius, Raimondas. Vilniaus šventovės. – Vilnius, 2012.- P. 232-239.
  7. Vilniaus pranciškonų (mažesniųjų brolių konventualų) vienuolynas ir   Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos Ėmimo į dangų bažnyčia. 

Leave a Reply