Koviniai bunkeriai

1923 m. kovo 13 d. sukurta nauja karinė struktūra – įtvirtinta teritorija „Vilnius“. Nuspręsta Vilnių įtvirtinti iš visų pusių: aplink Vilnių įrengti kovinius bunkerius su ugnies taškais, pastatyti amunicijos sandėlius, nutiesti juos jungiančią siaurojo geležinkelio liniją su tiltais, keliais bei kita infrastruktūra. 1923-1929 m. statyti Vilniaus gynybos žiedo įtvirtinimai buvo  trijų rūšių: koviniai bunkeriai, požeminai amunicijos sandėliai ir antžeminiai amunicijos sandėliai. Fortifikacijos darbų valdybos planuose aplink Vilnių buvo numatyta kovinius bunkerius sugrupuoti į 12 pasipriešinimo centrų, iš kurių suspėtas, nors ir dalinai, pastatyti tik vienas – 4 požeminių įrengimų kompleksas prie Pūčkorių atodangos, saugantis Vilniaus miestą iš labiausiai pažeidžiamos krypties – Vilniaus-Polocko kelio, dabartinės Kojelavičiaus gatvės. Kiti pasipriešinimo centrai turėjo Vilnių supti žiedu, dengdami visas strategiškai svarbias miesto arterijas, požeminiuose ir antžeminiuose sandėliuose saugomos amunicijos pagalba leidžiant net visiškai apsuptam ir nuo aplinkos izoliuotam Vilniaus miestui savarankiškai gintis nuo 3 iki 5 savaičių.

Du pirmi bunkeriai esantys arčiausiai gatvės yra identiški: keliolika kareivių talpinanti įgulos slėptuvė 30 m ilgio požeminiu koridoriumi sujungta su atviromis šaudymo pozicijomis, pritaikytomis sunkiesiems kulkosvaidžiams, montuojamiems ant masyvaus gelžbetoninio pagrindo. Jo šone palikta niša buvo skirta dėžėms su amunicija.

Trečiasis bunkeris, statytas vėliau ir kiek patobulintas. Jame įrengti platesni suolai, stalai, lentynas, vidinės šaudymo angos, o įėjimas apsaugotas labirintu, apsunkinantis slėptuvės užgrobimą artimos kovos atveju. Slėptuvė turėjo stebėjimo poziciją kalno viršūnėje, į kurią kilo siauras koridorius.

Po kalva statytas ketvirtasis bunkeris statytas vėliausiai – jis originalios trišakės konstrukcijos. Dešinėje prie įėjimo įrengta įgulos slėptuvė, požeminis koridorius iš jos veda iki patalpų susikirtimo, tada laipteliais pakylama į stebėjimo bokštelį, o kairysis atsišakojimas su amunicijos niša veda į šaudymo pozicijas. Jos uždaros, su lubomis ir šoniniu apšvietimo bei ventiliacijos langeliu.

Nė vienas Vilniaus gynybos žiedo statinių taip ir nebuvo panaudotas pagal paskirtį.

Per karą ir vėliau bunkeriai buvo naudojami kaip slėptuvės ar sandėliai.

Daugiau informacijos:

  1. Pocevičius, Darius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. Vilnius,  2016., p. 594-599.
  2. XX amžiaus fortifikacija Lietuvoje. Karo Paveldo Centras, 2008, p. 80-95 psl. 
  3. Lenkų fortifikacijos tarpukario Vilniuje. 
  4. S. Batoro trakto įtvirtinimai. 
  5. Gynybiniai įtvirtinimai.
  6. Lenkų gynybinis žiedas.

Leave a Reply