XIX a. antroje pusėje, nutiesus (1860 m.) Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelį ir įsteigus geležinkelio stotį, miestelyje apsigyveno geležinkelininkai. XX a. pradžioje Naujoji Vilnia tapo trečiu miestu Lietuvoje pagal pramonės koncentraciją.
Naujosios Vilnios stotis yra ruožo Vilnius Turmantas 9 kilometre. Geležinkelio stotį įrengė Lentvario-Romnų geležinkelio statybininkai. Ji turėjo aptarnauti Sankt Peterburgo-Varšuvos ir Lentvario-Romnų geležinkelius. 1871 m. buvo patvirtintas projektas, pagal kurį naujasis kelias į Romnus nuo Lentvario turėjo atsiskirti ties būsimąja N. Vilnios stotimi. 1872 m. N. Vilnios įrengta II klasės geležinkelio stotis: pastatytas mūrinis keleivių namas, garvežių depas, vandens bokštas, siurblinė, geležinkelio darbuotojų gyvenamieji namai. Keleivių namas priskiriamas istorizmo architektūriniam stiliui, tačiau skyrėsi nuo jau esamų Vilniaus, Lentvario ar Švenčionėlių keleivių rūmų.
1910 m. parengtas stoties planas. Jame pažymėti keleivių rūmai stovintys tarp geležinkelio bėgių. Šalia jų iš abiejų pusių buvo trys peronai. Greta pastato galo Vilniaus pusėje buvo pirmasis vandens bokštas. Kitoje kelio Sankt Peterburgas-Varšuva pusėje Vilniaus kryptimi, dabartinėje A. Kojelavičiaus gatvėje, yra keliolika pastatų. Svarbiausias jų – garvežių depas, išlikęs iki šių dienų, paverstas gyvenamuoju namu (A. Kojelavičiaus g. 145). Jame buvusios vartų angos užmūrytos, įrengti du langai. Visos angos keturkampės, apvalėjančiu viršumi, fasadai dekoruoti „plytų stiliumi“. Pastatas skirtas dviems garvežiams aptarnauti. Šalia depo buvo dvi akmenimis grįstos platformos, stoginė, prekių sandėlis – pakhauzas, keletas mažų sandėlių. Dar toliau Vilniaus kryptimi žymimi penki gyvenamieji namai – buvę bendrabučiai. Visi jie išlikę (dabartiniai adresai – A. Kojelavičiaus g. 135, 137, 139, 141, 143), tik dauguma išplėsti ar perstatyti. Prie kai kurių tebestovi įvairios paskirties ūkiniai pastatai – sandėliukai, tvartai, rūsiai. Mediniai bendrabučiai pastatyti pagal panašius pavyzdžius kaip ir kitose Sankt Peterburgas-Varšuva stotyse, tik didesni, su daugiau langų, durų, prieangių.
Kita gyvenamųjų namų su ūkiniais ir gamybiniais statiniais konsentracija buvo toje pat kelio pusėje priešais keleivių namą. Čia pastatyti du bendrabučiai (abu išlikę). 1910-1915 m. laikotarpiu senasis depas nebenaudotas, kadangi atsirado naujas. Neliko ir senojo vandens bokšto pastačius naująjį. XIX a. pab. – XX a. pr. N. Vilnioje dabartinėse Tremtinių, Pramonės ir S. Batoro gatvėse iškilo mūrinių istorizmo stiliaus pastatų kompleksas: gyvenamasis namas, šiuo metu Tremtinių g. 1 (dabar – dailės mokykla), sandėlis, esantis Pramonės g. 10, didžiausias ruože Turmantas-Marcinkonys rūsys, esantis šalia Pramonės g. 10, su gyvenamieji namai, esantys S. Batoro g., dviejų aukštų gyvenamasis namas Pramonės g. 53 ir pirtis Pramonės g. 51. Kitokių – medinių – gyvenamųjų namų kompleksas XIX a. pab. – XX a. pr. pastatytas Tremtinių g., dauguma jų perdaryti. Taip pat šiuo laikotarpiu pastatyti nedideli įvairios paskirties sandėliai, dirbtuvės, būdelės, pasklidę po visą stoties teritoriją; daugumos jų dabar nėra.
N. Vilnios geležinkelio stotyje per Antrajį pasaulinį karą dauguma svarbiausių pastatų nenukentėjo, išskyrus garvežių depą. Jo remontas vyko keliais etapais. 1944 m. geležinkelių valdybos metiniame plane numatyta skirti 145 tūkst. rublių daliai būtinų darbų. Po metų šie darbai sustabdyti. Remontas atnaujintas 1948 m. Pakeista pastato funkcija – jis tapo vagonų depu. 1949 m. vyko buvusio vagonų depo, pažymėto ir 1916 m. plane, rekonstrukcija – jis paverstas dyzelinių traukinių cechu. N. Vilnioje šalia geležinkelio veikė gamyklos. Į jas buvo tiesiami keliai. 1946 m. privažiavimo prie „Žalgirio“ gamyklos įrengimo projektas – vienas iš geležinkelio ir pramonės sričių bendradarbiavimo pavyzdžių. Vėlyvesniuoju sovietiniu laikotarpiu stotyje kelių tinklas plėtėsi, atsirado naujų statinių. Kultūros vertybių registre N. Vilnios stoties objektų neįtraukta.
Tremtinių atminimui 1991 m. geležinkelio stoties aikštėje pastatytas V. Gylikio, V. Jarmuševičiaus ir M. Maročkino sukurtas paminklas „Prarastoji karta“. Jam panaudoti geležinkelio bėgiai. Greta stovi garvežys ir gyvulinis vagonas, panašus į tuos, kuriais buvo išvežami žmonės. Naujoji Vilnia svarbus tremtinių kelio punktas, nes čia buvo paskutinė stotelė Lietuvos teritorijoje.
Dabartinė stoti piečiau pastatyta sovietmečiu, o nuotraukose matomas senasis keleivių rūmų pastatas buvo tarp peronų, bėgių juosiamas tiek iš šiaurės, tiek iš pietų. Įprasto traukinių dardėjimo šiandien Naujojoje Vilnioje mažiau – nuo 2015 m. didžioji dalis krovinių sąstatų, aplenkdami Naująją Vilnią, keliauja pietiniu lankstu po Vaidotus ir Kyviškes.
Informacijos šaltiniai:
- Bus sutvarkytas Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialas.
- Kazlauskas, Albertas. Vilniaus gatvės gyvos. Gidas po miesto periferiją. – Vilnius, 2017.- P. 19.
- Naujosios Vilnios geležinkelio stotis.
- Pirmasis geležinkelis Lietuvoje: I knyga. AB „Lietuvos geležinkeliai“.- Vilnius, 2016.- P. 76-85