Senosios regulos karmelitai, apsistoję vienuolyne greta Šv. Jurgio bažnyčios, 1778 m. dalį žemės pardavė miestiečiui Tadeuszui Woinickiui. 1808 m. Vilniaus plane ši valda pažymėta kaip 757-a posesija. Per šimtmetį spėjo pasikeisti mažiausiai penki posesijos savininkai, kurie vis perstatinėjo ir dailino valdai priklausiusius du mūrinius namus. 1882-aisiais juos už 25 200 rublių įsigijo grafas H. Korwinas-Milewskis. Jis rūmus tobulino net tris kartus, kviesdamas vis kitą architektą. 1883–1885 m. pagal arch. F. Jasińskio projektą dviejų ir trijų aukštų namai buvo rekonstruoti ir sujungti į vienus rūmus su uždaru kiemeliu, per du aukštus įrengta laiptinė-galerija su prabangiais marmuro laiptais. Pietinio korpuso salėse, kuriose grafas ketino eksponuoti didelę 250 paveikslų kolekciją, pastatytos neobarokinės krosnys, įrengti židiniai. 1888 m. rūmai įgavo dabartinę išvaizdą, vėlesni savininkai keitė tik apdailos detales ir vidaus puošybą.
1894-aisiais rūmų valda perėjo grafo A. Tiškevičiaus nuosavybėn, o 1909 m. varžytinėse ją įsigijo M. Oginskienė. Itin prašmatniu interjeru pasižymintys rūmai K. Sirvydo g. 6 unikalūs ir įspūdingomis, analogų Vilniuje neturinčiomis laiptinės bei pastato išorės kalto metalo dekoracijomis. Langus dengiančios dekoratyvinės grotelės, papuoštos M ir O monogramomis. Tai – kunigaikštienės Marijos Skuževskaitės-Oginskienės (Maria ze Skorzewskich Ogińska) inicialai, taip ji įsiamžino rūmų eksterjere.
Apie pačią kunigaikštienę žinoma, kad 1876-aisiais 19-metė grafaitė, Austrijos imperatoriaus freilina ištekėjo už garsiojo polonezo autoriaus anūko Mykolo Mikalojaus Oginskio ir po trejų metų apsigyveno Oginskių rūmuose Plungėje. Sutuoktiniai kartu praleido ketvirtį amžiaus, tvarkė rūmus, vykdė švietėjišką veiklą, kurią M. Oginskienė sėkmingai tęsė mirus vyrui. Nuo Pirmojo pasaulinio karo kunigaikštienė slėpėsi Poznanėje, tačiau jai praslinkus į Plungę negrįžo, nes rūmus ir dvaro žemes nusavino Lietuvos valstybė. Tad pati gyvendama Poznanėje, ji nuomojo Vilniuje esančias patalpas įvairioms įmonėms ir įstaigoms. Ilgiausiai, beveik visą tarpukarį, rūmuose veikė Lenkijos krašto ūkio bankas (Bank Gospodarstwa Krajowego). 1938-aisiais bankas išsikraustė į naujas patalpas. O nacionalizuoti M. Oginskienės rūmai Vilniuje perleisti 1940 m. įkurtoms Lietuvos tarybinių rašytojų ir Lietuvos tarybinių kompozitorių sąjungoms. Nuo 1945 m. čia įsikūrė mėnraščio „Pergalė“, o nuo 1946 m. – savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcija. Rytiniame korpuse apsigyveno Rašytojų sąjungos pirmininkas Petras Cvirka.
Informacijos šaltiniai:
- Dvi nežinomos Vilniaus Marijų istorijos.
- Pocevičius, Darius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. – Vilnius, 2016. -P. 500-505.