Šopeno alaus darykla

XIX a. antroje pusėje Vilniuje buvo trijų didžiųjų aludarių bravorai – žydų kilmės pirklio Mordechajaus Epšteino (Subačiaus g. 83), Ilja Lipskio (Paupio g. 20, 22) ir Vilhelmo Šopeno Lukiškėse, kur 1879 m. pagal architekto Nikolajaus Čagino projektą buvo pastatytas pusantro aukšto pastatas su padidintos talpos alaus daryklos katilais. Šopeno alaus daryklos statinių kompleksas buvo pradėtas formuoti 1860 m. Pagrindiniai korpusai dalimis pastatyti iki 1893 m. Šiaurės ir pietų fasadų dalys uždengtos priestatais, visiškai pakeisti interjerai ir jų įranga. Salyklinė pastatyta 1865 m., vėlesnių rekonstrukcijų metu pakeista dalis sąramų į plokščias, dalis angų užmūryta, įrengti keli priestatai, pakeista stogo forma (ankščiau buvo dvišlaitė) ir stogo danga (ankščiau buvo lygios skardos lakštų). Apie 1869 m. dabartinio gamybinio pastato pagrindinio korpuso vietoje pastatyti rūsiai. Čia buvo laikoma alaus daryklos produkcija.

Pastato kolonų ir sijų konstrukcijoje pirmą kartą Vilniaus pramoninės architektūros istorijoje panaudotas metalinis karkasas. V. Šopeno pagrindinė verslo sritis buvo žemės sklypų perpardavinėjimas. Netoli stoties buvusi gatvė, kuri nutiesta per jo žemę, pavadinta jo vardu. Pagrindinis Vilniaus aludaris buvo I gildijos pirklys M. Epšteinas, 1894 m. nupirkęs V. Šopeno bravorą ir įkūręs „Šopeno“ akcinę bendrovę.

Rinkodaros sumetimais įmonei M. Epšteinas paliko ankstesnio savininko pavardę. Įmonė sėkmingai gamino alų iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Epšteinų vadovaujama „Šopeno“ ir Lipskių šeimos „Lipskio“ akcinės bendrovės parodose buvo apdovanotos aukso medaliais. Bendrovėje dirbo apie 200 darbuotojų. „Šopeno“ bendrovei priklausė 46 aludės ir 14 traktierių. Vėliau įmonės įrenginiai nebuvo atnaujinti ir ji nusileido konkurencijoje su kitomis Lenkijos alaus daryklomis. 1940 m. birželio 1 d. gamyklą nusiaubęs gaisras užbaigė jos veiklą. Pakalnės gatvėje virš įvažiavimo vartų į buvusią „Šopeno“ alaus daryklą išliko plytų mūro užrašas „1908“.

XX a. 7-jame dešimtmetyje pristatyti du papildomi aukštai, pakeistos pirmojo aukšto langų angos (likviduotos segmentinės sąramos). Atlikus daugelį rekonstrukcijų bei pakėlus teritorijos reljefą, išorėje išliko tiktai sienų fragmentai virš grunto iškylantys apie 3-4 metrus. 1948-1965 m. rekonstrukcijų metu korpusui užstatytas antras aukštas, pristatyta priestatų.

 

Informaciją parengė:

Valdas Selenis

Informacijos šaltiniai:

  1. Pocevičius, Darius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. – Vilnius: kitos knygos, 2016, p. 452 – 458.
  2. Šopeno alaus daryklos statinių kompleksas. – Kultūros vertybių registras. 

Leave a Reply