Skulptūra „Lietuvių skalikai“

2015 metų gegužę Gedimino pilies kalno papėdėje, atidengta skulptūra, taip pagerbiant vienintelę lietuvišką šunų veislę – lietuvių skaliką. Skulptūros atsiradimą inicijavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamentas kartu su Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija. Skulptūros autoriai – Rimantas Keturka ir Feliksas Volčakas, eskizo autorius – Romualdas Kvintas.

Lietuvių skalikai buvo išvesti iš įvairių vietinių šunų grupių, nuo senų laikų Lietuvoje naudojamų medžioklei. Vietiniai skalikai taip pat buvo kryžminami su atvežtinėmis šunų veislėmis: bigliais, lenkų ir rusų skalikais. Skalikų paskirtis yra rasti šviežius žvėries pėdsakus ar patį žvėrį, pakelti jį iš guolio ir skalijant sekti jo pėdsakais.  Rašytiniai šaltiniai teigia, kad Lietuvoje su skalikais medžiota jau 1566 metais. Antrasis Lietuvos Statutas mini 11 šunų grupių, tarp jų – kelias skalikų veisles. Viduramžiais kiekvienas laikė garbe auginti savo dvare gaują skalikų, o dvarų Lietuvos ir Lenkijos karalystėje buvo gausybė.

Tarpukario Lietuvoje lietuvių skalikai buvo labai paplitę, bet pokario metais ši veislė labai išretėjo, buvo mišrinama su įvairiais šunimis. Tuo metu juos jau vadino vietiniais skalikais. 1974 metais, pradėjus tvarkyti medžioklinę šunininkystę, buvo likę tik 78 į lietuvių skalikus panašūs šunys, dauguma neturėjo kilmės dokumentų. Prie veislės atkūrimo daug prisidėjo kinologai entuziastai Zigmas Goštautas, Vytautas Morkūnas, A. Penkauskas. Vytautas Klovas parengė pirmąjį lietuvių skalikų veislės standartą. Bendromis kinologų ir medžiotojų jėgomis 1981 metais buvo organizuota pirmoji lietuvių skalikų paroda, kurioje dalyvavo 62 šunys. Istorikė Raimonda Ragauskienė pažymi, kad istoriniai tyrimai apie žmogaus ir šuns sugyvenimą ankstyvųjų moderniųjų laikų Lietuvoje nepasižymi kompleksiškumu ar gausa, dėl to ir nesugebėta lietuviško skaliko įregistruoti kaip nacionalinės veislės tarptautiniu mastu.

Pirmoji skulptūra šiai veislei „Lietuvių skalikas“ 2011 m. pastatyta Telšiuose (architektas – Algirdas Žebrauskas, skulptorius – Osvaldas Neniškis).

 

Informaciją parengė:

Valdas Selenis

Informacijos šaltiniai:

  1. Skulptūros atidengimu pagerbta vienintelė lietuviška šunų veislė. 
  2. Raimonda, Ragauskienė. „Cave canem“: žmogus ir šuo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a. – Istorija, 2010, t. 80, nr. 4, p. 22.

Leave a Reply