Kaukysos upelis

Nedidelis upelis Vilniuje; Vilnios kairysis intakas. Prasideda kalvose ties Ribiškėmis. Giliu slėniu teka į šiaurę.Upelį kerta kelias 101 Vilnius–Šumskas (Didžioji Ribiškių g.) ir Vilniaus–Naujosios Vilnios geležinkelio atkarpa. Toliau Kaukysa teka pro Markučius. Įteka į Vilnią ~4 km nuo jos žiočių, ties šios vingiu tarp Subačiaus gatvės daugiabučių ir Markučių dvaro parko. Visas baseinas patenka į Pavilnių regioninį parką.

Kairysis Vilnios intakas, vardu Kaukysa, prasidedantis Markučių mikrorajone Vilniuje, šaltiniuose minimas jau 1794 (Каукиса) ir 1797 (Коукииса) metais . Aleksandro Vanago „Lietuvių hidronimų etimologiniame žodyne“ jis nepaminėtas, bet kiti panašios šaknies vandenvardžiai čia aiškinami dviem būdais: upėvardis Kauklė siejamas su veiksmažodžiu kaukti (vandens tėkmę pavadinti pagal skleidžiamą garsą įprasta, plg. krioklys iš kriokti), o štai ežero vardas Kauknoris, nors neatmetamas ir jo „norėjimas kaukti“, vis dėlto pirmiausia aiškinamas per sąsają su lietuvių mitine būtybe kauku, kaip ir upėvardžiai Kaukragis, Kaukučio ravelis bei Mažosios Lietuvos Kaukė.

Nors štai padavime apie Kaukučio ravelį „pasakojama, kad žiemą ir ankstyvą pavasarį ledas Kaukučio ravelyje kaukdavo“. Panašiai, matyt, reikia aiškinti ir upės vardą Kaukysa: siejant arba su tekančio vandens skleidžiamu garsu, arba su mitine būtybe, taigi – laikyti jį esant sudarytą su priesaga -ysa (kaip vandenvardžiai Dubysa, vyr. g. Dubysas, Lavysas ) arba iš veiksmažodžio kaukti, arba iš mitinės būtybės vardo kaukas šaknies. Kita vertus, ir pats mitinės būtybės vardas kaukas, nors šiaip jau kildinamas iš lenkimą, gaubimą žyminčios šaknies (kaip žodyje kukti), per sąskambį siejasi su veiksmažodžiu kaukti. Mitologijoje ši sąsaja įvairiai įprasminama, o kai kurių tyrinėtojų ji net mėginta laikyti etimologine. Tad ir upėvardis Kaukysa tiesiog kilme arba mažų mažiausiai sąskambiu neišvengiamai siejasi su kauku, ne menkiau nei Vilniui vardą davusi Vilnia, į kurią Kaukysa įteka, – su vėlėmis ir velniu. Tokios kalbinės sąsajos savaime žadina vaizduotę, o ši turi savas vagas, kuriomis– tarsi upės kraštą, kraujagyslės kūną – persmelkia mūsų būtį ir teikia jai gyvastį.

Informaciją parengė:

Valdas Selenis

Informacijos šaltiniai:

  1. Dainius, Razauskas. Kaukysa ir kaukai. Soter. Tarpdalykiniai kultūros tyrimai. 2016, Nr. 4, T. 1., p. 8.
  2. Pasižvalgymai po Vilnių. Miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2015, p. 165.

Leave a Reply