Beatričės Grincevičiūtės memorialinis butas muziejus „Beatričės namai“

Beatričė Grincevičiūtė – garsi Lietuvos dainininkė (sopranas) gimė 1911 m. lapkričio 28 d. Vilkaviškio rajone, Stolaukėlio kaime. Beatričė – viena žinomiausių Lietuvoje kamerinės muzikos atlikėjų. Jos tėvai – Vanda ir Andrius – kilę iš bajorų Grincevičių giminės, kurios istorija prasideda XIV a., kuomet giminės pradininkas Vilkišius už nuopelnus iš kunigaikščio Kęstučio gavo herbą bei bajoro titulą. Beatričės mama, Vanda Grincevičiūtė-Grincevičienė, atstovavo Grincevičių giminę, kuri XVIII a. įsitvirtino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuviškosiose žemėse, Šakių rajone, Ilguvoje. Iki šių dienų išlikęs buvusios giminės gyvenimo pėdsakas – Ilguvos dvaras.

Muzikos mokėsi namie, 1928 m. baigė Varšuvos aklųjų ir nebyliųjų institutą, 1933–1940 m. mokėsi Liaudies konservatorijoje Kaune ir 1933–1944 m. privačiai pas Antaniną  Binkevičiūtę. Jos muzikiniam išprusimui įtakos turėjo Emilio Mlynarskio aplinka ir globa, 1921–1928 m. Varšuvoje gyveno jo šeimoje. 1931–1932 m. dirbo Kauno aklųjų institute. 1937 m. pradėjo dainuoti per radiją. Nuo 1943 m. rengė solo koncertus. 1944–1946 m. Lietuvos filharmonijos, 1946–1965 m. Lietuvos radijo solistė. Daug koncertavo su Baliu Dvarionu. Repertuarą sudarė daugiau kaip 1000 kūrinių – lietuvių ir kitų tautų liaudies dainos, kamerinė klasikinė muzika. Pirmoji atliko daugelį lietuvių kompozitorių dainų vaikams. Turėjo savitą lyrišką, šviesaus tembro balsą. Dainininkė mirė 1988 m. lapkričio 17 d. Vilniuje.

Turėdama regėjimo negalią, Beatričė nematė savo aplinkos, bet pažino ją kitaip, suvokė pasaulį visomis kitomis juslėmis – klausa, uosle, lytėjimu. „Mažoji galerija“ – tai B. Grincevičiūtės memorialinio buto – muziejaus „Beatričės namai“ vienas iš kambarių, skirtas menininkų parodoms, įvairiems susitikimams, koncertams, edukacinėms programoms. Parodos keičiamos kas mėnesį, o renginiai dažniausiai vyksta ketvirtadieniais. „Mažojoje galerijoje“ savo darbus yra pristatę menininkai Ričardas Bartkevičius, Eglė Ulčickaitė Martynas Juras, Viktorija Rekašiūtė, Grytė Pintukaitė, Lauryna Liepaitė, Ignas Stanys, Kazimieras Šešelgis, Evaldas Nariūnas, Viktoras Paukštelis, Vitalis Čepkauskas ir daugelis kitų, čia nuolat vyksta kamerinės muzikos koncertai, įvairūs užsiėmimai bei susitikimai su garsiais menininkais.

1993 m. Vilniaus A. Vienuolio g. 12-1 („Naujamiesčio seniūnija“), bute, kuriame dainininkė  gyveno nuo 1970 m. iki pat mirties, buvo įrengtas memorialinis muziejus „Beatričės namai“. 2011-ji metai aklųjų ir silpnaregių bendruomenėje paskelbti Beatričės metais. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, minėdama Lietuvos kamerinio dainavimo pradininkės ir šio žanro puoselėtojos gimimo 100-ąją sukaktį, inicijavo projektą „Susitikimas su Beatriče po 100 metų“ – mobilios edukacinės parodos parengimą.

Paroda pristatyta artistės memorialiniame bute-muziejuje „Beatričės namai“, vėliau ji keliavo po gimtąjį Suvalkijos kraštą: Ilguvos dvare, Šakių viešojoje bibliotekoje, Kriūkų vidurinėje mokykloje, Prienų krašto muziejuje, Kaune Muziejus supažindina su B. Grincevičiūtės kūrybiniu palikimu. Edukacinėje valandėlėje pateikiamos žinios apie dainos žanrą ir jos atlikimą, pateikiami audio pavyzdžius ir kviečiama išmokti dainą iš Beatričės repertuaro. Grincevičiūtė turėjo absoliučią klausą ir buvo nepaprastai diplomatiška. Paklausta apie girdėtą koncertą, nuoširdžiai pakomentuodavo visa, kas buvo gražu. Jei koncertas būdavo nepavykęs, tiesiog atsakydavo, kad kompozitorius, kurio kūriniai skambėjo yra puikus.

Sieninėje spintoje įrengta memorialinių daiktų ekspozicija. Viršutinėje lentynoje – elegantiškas porcelianinių indų komplektas su Grincevičių šeimos narių inicialais, žemiau – asmeniniai Grincevičiūtės daiktai: jai padovanotos dėžutės, vazos ir kt. Buvusiame dainininkės vyro darbo kabinete šiandien stovi Beatričės pianinas.

Informaciją parengė:

Valdas Selenis

Informacijos šaltiniai:

  1. Beatričės biografija. 
  2. Karaška, Arvydas. Birutė Grincevičiūtė. // Visuotinė lietuvių enciklopedija.  – Vilnius, 2005. –T. VII (Gorkai-Imermanas), p. 176.
  3. Strėmaitytė,  Aistė. Bastūnės užrašai. Beatričės šviesa. 

Leave a Reply