Istoriniuose aprašymuose Paupys dėl reljefo, upės, kanalų ir greta esančių sodų išliko kaip vienas gražiausių Vilniaus priemiesčių. Šiuo metu išlikęs tarp Paupio ir Subačiaus gatvių XVIII a. įkurtas Misionierių sodas (Kūdrų parkas) su trimis tvenkiniais. Subačiaus gatvės gale tryško šaltiniai, vadinami Žiupronių (vėliau – Misionierių) vardu.
Žiupronių šaltiniai, Misionierių šaltiniai – Vilniaus miesto šaltiniai, kurių vandenį ėmė senasis Vilniaus vandentiekis. Nuo jų prasidėjo miesto vandentiekio tinklas. Istoriniai šaltiniai liudija, kad iš Žiupronių šaltinių tekėjo Drujos upelis, kuris nežinia kada išnyko.
Šaltiniai pirmąsyk paminėti 1534 m. Tais metais didysis kunigaikštis leido miestiečiams atsivesti vandenį iš Žiupronių šaltinių, o dar po metų (1535 m.) šaltinius dovanojo miestui. Šaltinių vieta nusakoma: “jieduči s zasubočiovič ulicy do gūr na velikoj dorozie”. Vadinasi, šaltiniai buvo už Subačiaus gatvės, už miesto vartų, prie vieškelio, vedančio į Gurius. Kadangi vieškelis ėjo į didžiojo kunigaikščio dvarą per Gurius į Žiupronių miestelį (dabar Baltarusija), tad prie vieškelio buvę šaltiniai XVI–XVII amžiuje ir buvę vadinami Žiupronių šaltiniais. Matyt, ten buvo daug šaltinių, nes dokumente pasakyta: “jest dosyt vody” (vandens yra užtektinai). Kitame dokumente rašoma, jog 1621 m. prie Žiupronių šaltinių buvo atvežta 13 vandentiekio vamzdžiams tinkamų rąstų, kuriuos valstiečiai pavogę. Dabar visa ta vietovė yra užstatyta ir žmonių veiklos pakeista, todėl nebesimato nė vieno atviro šaltinio. XIX a. dalis Žiupronių senųjų šaltinių, naudojamų vandentiekiui ir buvusių misionierių vienuolyno sodo teritorijoje, buvo vadinami Misionierių šaltiniais.
Pirmoji žinia apie šaltinių panaudojimą miesto vandentiekiui yra byla iš 1870 m., kurioje minima, jog vanduo iš Misionierių šaltinių yra atvestas į J. Florenso alaus ir vyno fabrikus Paplavose, kur įtaisyti trys čiaupai, tiekiantys pakankamai vandens. XIX a. antroje pusėje šaltiniai priklausė labdarybės draugijai „Dobrochotnaja kapeika”, kuri atskiras versmes išnuomodavo ir leisdavo buvusiame Misionierių sode įsirengti atskirus nedidelius rezervuarus – šulinius, iš kurių mediniais vamzdžiais vandenį nusivesdavo į fabrikus, pirtis ir namus. Iš Misionierių šaltinių vanduo buvo nuvestas į Užupio baseiną – viešąjį šulinį, buvusį aikštėje, kur susikerta dabartinės Malūnų ir Užupio gatvės.
1880 m. Užupio gyventojų skunde miesto valdybai rašoma, jog 20 tūkst. vietos gyventojų neturi vandens, nes viešasis šulinys besenkantis, Vilnios vandenį teršia alaus ir vyno fabrikai, vienintelis esąs Vingrių šaltinių vanduo yra labai toli. Minima, jog gaisro atveju vandens nebūtų įmanoma paimti iš Vilnios dėl stačių upės krantų. Skundu gyventojai prašė perimti šaltinius miesto žinion. 1881 m. po ilgai trukusio susirašinėjimo ir derybų su „Dobrochotnaja kapeika” miesto valdžia šaltinius išsinuomojo už 800 rublių mokestį.
Tokia padėtis išsilaikė iki 1915 m. Vėliau buvo nutiesti nauji metaliniai vamzdžiai, sujungti keli šuliniai į vieną didelį mūrinį rezervuarą, tačiau vandens vos užtekdavo priešgaisriniams ir viešiems Užupio čiaupams. Dar vėliau Užupio turgaus aikštėje buvo iškastas ir įrengtas naujas viešas šulinys. Du miesto samdomi darbininkai mechaniniu siurbliu pumpuodavo vandenį. Kiek vėliau toje pačioje aikštėje buvo pastatyta vandens siurblinė, varoma elektriniais siurbliais.
XX a. pradžioje šaltiniai neteko savo kaip vandenvietės reikšmės, tačiau tvenkiniai išliko. Karo, o ypač pokario ir sovietiniais metais, buvo suardyta Misionierių parko tvenkinių sistema, dalis jų užpilta žemėmis, kitų − suardyti krantai ir dugnai. 1989–1990 m. buvo parengtas architekto Algio Knyvos parko sutvarkymo projektas. Šis parkas tada buvo vadinamas Prūdų parku. 2014 m. Paupio bendruomenės iniciatyva prie parko buvo įkurtas bendruomenės daržas.
Informacijos šaltiniai:
- Atgimstantis Paupys primins užmirštą praeitį. – Iliustr. // Žmonės. Legendos. – 2013, Nr. 4 (ruduo), p. 80-81.
- Baužienė, Morta. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus – Vilnius, 2012. – P. 228-229.
- Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Papild. ir patais. leid. – Vilnius, 2015. – P. 188.
- Žiupronių (Misionierių) šaltiniai.
- Žiupronių šaltiniai