Buvusio kino teatro „Draugystė“ pastatas

Po Antrojo pasaulinio karo Naujojoje Vilnioje atsirado daug vietos naujų fabrikų, gamyklų statyboms, taip pat čia nuolat atvykdavo naujų gyventojų iš Rytų. Kol priešais geležinkelio stotį buvo pradedamas statyti naujas kino teatras, kitapus bėgių filmus rodė kino teatras „Gražina“. Jam vadovavo direktorė drg. Olga Demeško apie kurios draugiškumą sklido kalbos. 1959 m. augančiame Naujosios Vilnios centre buvo pastatytas „Draugystės“ kino teatras. Panašiu metu buvo pastatyti identiški kino teatrai: „Tėvynė“ – Vilniuje (dab. klubas „New York“ Kalvarijų g.), „Draugystė“ – Ukmergėje, „Aurora“ – Klaipėdoje.

Pavadinimas – „Draugystė“ nusakė Naujojoje Vilnioje tvyrančią tautų draugystę, o jam vadovavo draugiškomis nuostatomis pasižyminti direktorė Demeško. Senasis kino teatras „Gražina“ virto santuokų rūmais.

Kino teatre „Draugystė“ buvo 320 vietų, iš pradžių rodyta po 6 seansus per dieną, vėliau – po 4. Rajono senbuviai prisimena, kad, būdami moksleiviai, į kino teatrą bėgdavo iš pamokų, o paaugę paskutinėse salės eilėse užsiimdavo ir nešventais reikalais.

 

„Draugystės“ kino tetro direktorė Lidija Volodina, kruopščiai prižiūrėjo kino teatro teritoriją, joje dirbusius darbuotojus ir jo lankytojus. Jai vadovaujant geriausiems darbuotojams buvo skiriamos premijos. 1983 m. rugsėjo 2 d. kruopščioji direktorė tampa „Vilniaus“ kino teatro kontroliere. Laikinai eiti direktoriaus pareigas skiriama vyr. kasininkė Zenona Henrikovna Gavrilova. O 1983 m. lapkričio 10 d. Tamara Michailovna Jakuševa pati save įdarbina „Draugystės“ direktore. Darbuotojų kolektyve vienu metu buvo įsivyravęs girtavimas ir paviršutiniškumas, todėl ji ėmėsi kontroliuoti apleisto kino teatro švarą, net rašiusi įsakymus su išsamiais paaiškinimais, kurios vietos turi būti valomos drėgnu skuduru. 1986 m. liepą ją pakeitė Regina Drulienė, kuri buvo labiau demokratiška ir mėgstanti skaičiuoti.

1992 m. „Draugystei“ atėjo sunkus metas, ir nebegalėdamas padengti išlaidų, kino teatras paprašė išjungti patalpų šildymą. Kai „Draugystės“ kino teatras administraciškai buvo pririštas prie „Skalvijos“ kino centro, jo išlikimu ėmė rūpintis direktorius Vladas Turčinavičius. Kino teatre dar kurį laiką vyko nereguliarios filmų peržiūros, tačiau retai, po truputį patalpose atsirado kitų nuomininkų užsiimančių skirtinga veikla, „Draugystėje“ įsikūrė kavinė-baras, o vėliau  žemės sklypą įsigijo „Rimi“, „Iki“ savininkai, o galų gale 2007 m. – „Maxima“. Nors krizė ir pristabdė parduotuvės įrengimo planus, tačiau 2012 m. gegužę ji buvo oficialiai atidaryta. Kino teatrą pertvarkant į parduotuvę, mažiau vertinga užpakalinė pastato dalis buvo nugriauta, o priekinė – palikta. viduryje išliko šiek tiek buvusio interjero, kolonos.

Pokariu prie geležinkelio stoties atsidariusi Draugystės viešojo transporto stotelė pavadinimą išlaikė iki pat 2011 m. – tuomet tapo Tremtinių stotele. Buvusio kino teatro „Draugystė“ pastatas yra įtrauktas į kultūros paveldo objektų sąrašą.

Informacijos šaltiniai:

  1. Albertas Kazlauskas „Vilniaus gatvės gyvos. Gidas po miesto periferiją“. – Vilnius: Gatvės gyvos, 2017, p. 21.
  2. Sonata Žalneravičiūtė. Vilniaus iliuzionai: miesto kino teatrų istorijos. – Vilnius: Vaga, 2015, p. 240-259.
  3. Buvusiame „Draugystės“ kino teatre įsikurs „Maxima“.
  4. Naujosios Vilnios kino teatras tapo „Maximos” parduotuve.
  5. Vilniaus kino teatrų istorija: nuo kūrenamų malkomis iki modernių centrų.

Parašykite komentarą