Antroji Markučių dvaro sodyba

Dvaro žemėse buvo pristatyta vasarnamių, kuriuos G. ir V. Puškinai nuomodavo ir gaudavo iš to nemažai naudos. Išlikusios nuomos sutartys, iš kurių matyti, kad dažniausiai buvo nuomojamos Pušinės, Parko, Sodo, Kačerginės, Naujosios Michailovskojės vilos. Nuomoti ne tik vasarnamiai, bet ir žemės sklypai, kuriuose steigėsi restoranai, kavinės, parduotuvės. Veiverių g. esantis statinys kadaise puošnumu menkai tenusileido pagrindiniam dvaro pastatui. Tai buvo antrasis dvaro centras, kurį su pirmuoju tiesiogiai jungė didesnis nei 15 ha parkas. Tai vienintelis išlikęs senųjų Markučių vilos tipo statinys, kuris taip pat priklausė Aleksejui Melnikovui, gali būti, kad jis senesnis už pagrindinį dvaro pastatą.

Šis namas buvo 1 aukštų, 18 kambarių su dviem balkonais, oranžerija, 100 vaismedžių sodu, arklide. 1920 m. dukteriai Varvarai pradėjus išpardavinėti sklypus nuo Markučių dvaro atskilo Veiverių-Kuprioniškių g. buvusi dvaro sodyba, vadinta „gubernatoriaus vila“. Pirmojo pasaulinio karo ir pokario metais viloje veikė našlaičių prieglauda su bendrabučiu ir mokykla,įkurta Lietuvių labdaros draugijos, vėliau čia įsikūrė moksleivių amatininkų bendrabutis. Vėliau čia buvo moksleivių amatininkų bendrabutis. Tikriausiai tuo metu buvo sunaikintos puošnios eksterjero detalės. Šiuo metu pastato išorėje dar išlikusi nedidelė dalis buvusių kiaurapjūvių drožinių bei į sodą vedantys laiptai. Dabar tai daugiabutis gyvenamasis namas.

Informacijos šaltiniai:

  1. G. ir V. Puškinų Markučių dvaras.
  2. Kazlauskas, Albertas. Vilniaus gatvės gyvos. Gidas po miesto periferiją. –  Vilnius, 2017. – P. 116.
  3. Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2015. -P. 158-161.
  4. Ryliškis, Rimgaudas. Markučiai. – Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2008. – T. 14, p. 314-315.

Leave a Reply