Sentikių cerkvė ir kapinės

Sentikiai (rus. staroviery) – rusų stačiatikių atšaka, nepripažįstanti Rusijos Bažnyčios reformos, įvestos 1653-1666 m. patriarcho Nikono įsakymu. Vengdami persekiojimų vieni sentikiai bėgo į negyvenamas Sibiro platybes, kiti pasiprašė globos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kur ir susiformavo Lietuvos sentikių – bepopių – pomorcų atšaka. Didelė dalis Rusijos gyventojų šių naujovių nepriėmė, dėl to sentikiai buvo persekiojami, kūrėsi carinės Rusijos pakraščiuose, kitose valstybėse, kur palankiai buvo sutikti, tolerantiškai buvo žiūrima į jų tikėjimą ir skatinamas jų noras šį tikėjimą išsaugoti.

Pirmieji sentikiai Lietuvoje įsikūrė 1679 metais, o netrukus dabartinio Rokiškio rajono teritorijoje susibūrė pirmoji sentikių bendruomenė. Daug sentikių tada įsikūrė ir dabartinių Zarasų, Ignalinos, Utenos, Švenčionių bei kitų rajonų teritorijose. Sentikiai Lietuvoje atsirado XVII a., pabėgę iš Maskvos valstybės, ieškodami prieglobščio nuo religinio persekiojimo. Pirmieji sentikių maldos namai Lietuvoje pastatyti 1710 m., netoli Kavarsko, prie Anykščių. Rusijos imperijai prisijungus senosios Lietuvos žemes, sentikiai vėl atsidūrė Maskvos valdžioje, kuri uždarinėjo jų maldos namus, suiminėjo dvasios tėvus.

Vilniaus sentikių bendruomenė 1920-1939 m. buvo Lenkijos sentikystės centras. Ji turėjo savo leidyklą, mokyklą, periodinę spaudą. Dėl sudėtingos sentikių istorijos Vilniuje šios bendruomenės maldos namai pradėti statyti vėlai, tik XIX a.  ir galėjo atsirasti tik kapinėse.

Dievo Motinos Užtarėjos maldai namai iš išorės atrodo kaip stačiatikių bažnyčia, bet čia vykstančios pamaldos nėra šv. Mišios, tik giedamos psalmės ir meldžiamasi prie ikonų. Pamalgdoms vadovauja dvasinis bendruomenės vadovas, kuris nėra gavęs kunigo šventinimų, bet turi religinį autoritetą. Maldos namai neturi altoriaus, tik ikonų sieną. Prieš ikonostatą, tikintiesiems skirtoje pusėje, paprastai būna nedidelė pakyla, vadinamoji solėja. Čia atliekamos pamaldos. Iš abiejų pakilos pusių yra choro aukšteliai – vieta giedotojams. vidurinė pakilos dalis, pusrašiu išsišovusi į priekį, vadinama sakykla. Lietuvoje didžiausias sentikių pomorų ikonostatas yra Vilniaus Švč. Dievo Motinos Užtarėjos cerkvėje.

1830 m. gubernijos valdžia leido sentikių kapinėse pastatyti medinę koplyčią, kuri vėliau buvo perstatyta ir padidinta, bet valdžia neleido jos legalizuoti. 1882-1886 m. prie kapinių sentikiai pastatė mūrinę senelių prieglaudą. 1901 m. Vilniaus pirklio ir sentikių bendruomenės pirmininko Aristarcho Pimonovo pastangomis buvo gautas caro valdžios leidimas prieglaudos namuose įrengti naują sentikių cerkvę Vilniuje, kurios pertvarkymą jis ir finansavo.

1906 m. prie vakarinės pastato pusės pristačius mūrinę varpinę su dideliu svogūno pavidalo kupolu, o ant rytinės pastato pusės stogo pastačius mažesnį panašios formos kupolą, Vilniaus cerkvė įgavo dabartinį pavidalą. Planas stačiakampis (16 x 30 m), su dvišlaičiu stogu, 25 m aukščio varpine ir bokšteliu. Cerkvė turi tradicinės rusų architektūros ir neoklasicizmo elementų. Tai vienintelė Lietuvoje, ir tikriausiai, pasaulyje neoklasicistinio stiliaus pomorų cerkvė.

Dabartinė cerkvė buvo pašventinta 1901 m. kartu su ikonostatu, kurio konstrukcija ir dauguma ikonų išliko iki šių dienų. Žinoma, kad daugumą ikonų nutapė Fiodoras Romanovas. Maždaug XX a. 7 deš.  dalis senųjų ikonų buvo pakeistos naujomis, vietoj ikonostato viršutinėje eilėje ir trikampio frontone buvusiųjų ikonų atsirado 21 nauja Ivano Michailovo tapyta ikona. Ikonostatą sudaro trys-keturios horizontalios eilės. Jame yra 48 ikonos, tapytos XIX-XX a. 2007-2008 m. ji buvo atnaujinta ir nudažyta.

Kapinės

Kapinės įsteigtos 1825 m. miesto žemėje vietinių pirklių pastangomis. Netoliese jau veikė stačiatikių kapinės, bet sentikius jose buvo draudžiama laidoti. Plotą sentikių kapinėms savo žemėje suteikė Fabijanas Kosobutskis. 1869 m. miesto valdžia savo poreikiams nurėžė dalį kapinių žemės, o 1875 m. ją dar kartą apmatavo ir likusią dalį atidavė „amžinam“ sentikių naudojimui.

Neturtingieji laidoti veltui. Mirusiųjų pavardės abecėlės tvarka turėjo būti surašytos į tam skirtą knygą. Mokestis už kapo vietą negalėjo būti daugiau kaip 3 rub. Iki pirmojo pasaulinio karo kapines juosė medinė tvora, kuri vokiečių okupacijos metais buvo išardyta. Antroje XX a. pusėje kapinės buvo aptvertos mūrine siena. Šiaurinėje kapinių dalyje prie pagrindinio įėjimo palaidoti žymūs Sentikių bažnyčios veikėjai. Šalia kitų garsių sentikių čia palaidoti verslininkas ir mecenatas Arsenijus Pimonovas ir žymiausias Pimonovų giminėje – Leonidas Pimonovas, kilęs iš Vilniaus, mokęsis Vilniaus Stepono Batoro universitete ir dėl sovietinės okupacijos emigravęs į Vakarus su žmona Eugenija.

Pagal senąją tradiciją ant kapo buvo statomi tik mediniai kryžiai, nauji nebestatomi. tad pagal naują madą statomi masyvūs gelžiniai kryžiai ar sunkūs akmeniniai antkapiai prieštarauja senajai tradicijai. Tai aiškinama taip: į Paskutinį teismą vėlė turėsianti nešti kryžių, akmeninis kryžius vėlei per sunkus, o medinį kiekvienas gali panešti.

Vienas archaiškiausių ir plačiausiai paplitusių sentikių laidojimo papročių – karsto leidimas į kapo duobę ne virvėmis, o namie austais rankšluosčiais. Sentikiai karstų nepirkdavo. Jie būtinai būdavo daromi iš tam tikrų lentų, jų negalima buvo dažyti arba lakuoti. Kai kurie senoliai dar prisimena, jjog senovėje karstas būdavo skobiamas iš medžio kamieno ir tvirtina, jog iš lentų sukaltas karstas atsirado vėliau. Sentikius laidoja veidu į rytus, paminklą arba kryžių stato kojūgaly.

Kai kurie sentikiai prisimena, jog senovėje ant kapo buvo statomas nedidelis medinis namukas, panašus į koplytėlę, kurį senoliai vadindavę karstu. Pasakojama, jog tokią koplytėlę statydavo ant pirmojo kapinėse palaidoto šventiko kapo.

Informacijos šaltiniai:

  1. Lietuvos sentikiai: istorija, kultūra, dailė / sudarytojai Grigorijus Potašenko, Nadežda Morozova. – Vilnius, 2011. – P.  42, 88-89, 124-125.
  2. Lietuvos sentikiai pagarbino užgimusį Išganytoją 
  3. Vaišvilaitė, Irena. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių / Irena Vaišvilaitė ; [fotografas Andrej Vasilenko]. – Vilnius , [2017]. – P. 311-313.
  4. Vilniaus Švč. Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvė
  5. http://www.vilnijosvartai.lt/vietoves/naujininku-seniunija/
  6. http://gid.lt/istorija/sentikiai

Parašykite komentarą