Trakų Vokės dvaras ir parkas

Ilgą laiką Trakų Vokės žemės priklausė totoriams, pagyvendintiems čia dar Vytauto Didžiojo laikais. XVI a. jos atiteko Ibrahimui Zavadskiui, kuris jas pardavė Povilui Sapiegai. Sapiegos Trakų Vokę valdė iki XVIII a. pabaigos. Vėliau ji priklausė didikams Dombrovskiams, kurie 1850 metais žemes pardavė tuometiniam Vilniaus bajorų maršalkai grafui Jonui Tiškevičiui (1831 – 1892). J. Tiškevičius pastatė iki mūsų dienų išlikusius dvaro rūmus. Trakų Vokės dvaro architektūrinis ansamblį sudaro: rūmai (1876 – 1880), oficina, virtuvė-skalbykla, ūkvedžio namas, kumetynas, bokštas, ūkinis pastatas, šulinys, tvartas, arklidė, kluonas, koplyčia-mauzoliejus, namas, svirnas, pietinės pusės sargo namas, pietiniai vartai, vakarinės pusės sargo namas, vakariniai vartai, šiauriniai vartai, tvoros fragmentai.

Dvaro parkas įkurtas 1884 metais, rekonstruotas 1898 – 1900 metais. Pastatų architektūrai būdinga istorizmo laikotarpio stilistinių formų įvairovė. Dvaro ansamblyje harmoningai dera neoklasicizmas, neobarokas, neogotika, liaudies architektūros tradicijos. Neoklasicistiniai Trakų Vokės dvaro rūmai statyti 1876 – 1880 metais pagal garsaus to meto italų kilmės architekto Leonardo Jano Liudviko Markonio (1834 – 1919) projektą. Savo kompozicine idėja rūmai primena garsiuosius Varšuvos Lazenkų rūmus. Pagrindinį Trakų Vokės rūmų fasadą centre akcentuoja įgilintas portikas su dviem kolonomis. Rūmų centrinėje dalyje iškilęs apžvalgos bokštas belvederis. Vienas įdomiausių sodybos statinių – H raidės formos arklidė, dengta laužytu mansardiniu stogu. Pietiniai (pagrindiniai) dvaro vartai meniniu požiūriu vieni vertingiausių neogotikinių vartų Lietuvoje. Jų stulpus skaido neogotikinės kolonėlės, remiančios dailų frizą, virš kurio – piramidinės karūnos. Vartus puošia neogotikiniai reljefai.

Netoliese – 1870 metais statyta Tiškevičių giminės koplyčia-mauzoliejus. Jos pagrindinio fasado kampai akcentuoti daugiabriauniais stulpais, virš kurių – šventųjų skulptūros. Reprezentacinė, griežtai geometriškai suplanuota sodybos dalis kontrastuoja su peizažine parko dalimi Vokės upės šlaituose. Čia galima rasti ir senąją šaltinio vandenvietę su nedideliu baseinėliu, sudėtu iš akmenų. Vaizdingas dvaro parkas įkurtas 1884 metais, rekonstruotas 1898 – 1900 metais pagal prancūzų kraštovaizdžio architekto E. F. Andre (1840 – 1911) projektą. Seniausia iš dvaro pastatų – medinė oficina-fligelis, išlikusi iš tų laikų, kai šios žemės dar priklausė dvarininkams Dombrovskiams (XVIII a. pabaiga- XIX a. pirmoji pusė).

Dabartinėje rūmų vietoje tada stovėjo medinis jų gyvenamasis namas. Visi ansamblio išsidėstę aplink didelį kiemą. Dvaro sodybą juosia mūrinė tvora (išlikusi fragmentiškai) su vartais iš trijų pusių. Šiaurinę ir pietrytinę sodybos dalį užima laisvo planavimo parkas ir trys tvenkiniai. Juose dvaro klestėjimo laikais veistos vertingų rūšių žuvys. Valdant J. Tiškevičiui dvaras klestėjo, iš jo buvo nutiesta viena pirmųjų Lietuvoje telefono linija. Ant dvaro stalo buvo patiekiami otai su olandišku užpilu, karštai paruošta ėriena, jerubės, fazanai ir kiti prabangūs patiekalai. Jonas Juozas Tiškevičius mėgo keliauti, 1890 metais kartu surašytoju Henriku Senkevičiumi keliavo po Afriką.

Po J. Tiškevičiaus mirties dvaras atiteko jo sūnui, taip pat Jonui (1867 – 1903). Po ankstyvos jo ir jo žmonos Elžbietos Krasinskos (1871 – 1906) mirties, dvarą paveldėjo jų mažamečiai vaikai, kurie augo Lenkijoje. Dvarą perėmė Jonas Mykolas Tiškevičius (1896 – 1939). Jis jaunas žuvo lėktuvo katastrofoje, palaidotas šalia dvaro koplyčios-mauzoliejaus. Paveldėtojai vėl tapo mažamečiai palikuonys, tačiau Antrasis pasaulinis karas sujaukė paveldėjimo seką. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo išgrobstyti Trakų Vokės rūmų paveikslai, baldai, kiti vertingi daiktai.

Išliko visi senieji parko keliai ir takai, lapuočių medžių alėjos. Per karą nukentėjo dvaro rūmai – tuometinės Lietuvos Ministrų Tarybos vila. Restauruoti 1971 – 1978 metais (architektai Alfonsas Lagunavičius, Jonas Zibolis). Vėliau daug metų čia dirbo Žemdirbystės instituto mokslininkai. Jų dėka rūmai neblogai išsilaikė. Karo metais dvare gyveno vokiečių atkelti kolonistai iš Olandijos. Po karo rūmų išorinė puošyba buvo sunaikinta. 1945 metais dvaras tapo Ministrų Tarybos vila, o vėliau – Dotnuvos žemdirbystės instituto Vokės filialu.

Šiandieniniame dvaro ansamblyje yra išlikę rūmai, puošti kolonomis, varpinė su dviem bokšteliais, neogotikinė koplyčia – Tiškevičių mauzoliejus, vienintelės Lietuvoje arklidės, turinčios neobarokinių bruožų ir kiti pastatai. 2002 metais dvaras pasitikėjimo teise atiduotas Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai, tačiau, dėl nesugėbėjimo tvarkytis ir tinkamai prižiūrėti, dvaras perduotas Vilniaus savivaldybei. Šiandien dvare vyksta tarptautiniai meno plenerai „Menas paveldui“, kurių idėja yra per meną atskleisti vietovės istoriją ir išryškinti aplinkos grožį.

Informaciją parengė:

Valdas Selenis

Informacijos šaltiniai:

  1. Lietuvos dvarai /Sudarytoja Ingrida Semaškaitė. – Vilnius, 2009. – T. 2,  p. 212-215.
  2. Pasižvalgymai po Vilnių. Miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2015. –  p. 125 – 128.

Leave a Reply