Vingrių šaltiniai – istorinė miesto vieta, kurioje jau viduramžiais veikė pagrindinė Vilniaus vandenvietė. Vingrių upelis iki šiol sruvena po Vingrių gatve. Tai vieni iš trijų istorinių Vilniaus šaltinių, (kiti – Misionierių, arba Žiupronių ir Aušros vartų) vandeniu vandentiekio vamzdynais aprūpindavęs miestiečius.
Už Trakų vartų, maždaug J. Basanavičiaus ir Pylimo gatvių kampe, buvo Vingrių šaltiniai – viena seniausių, pati vandeningiausia miesto vandenvietė. Iš šaltinių ištekantis Vingrio upelis vingiavo per visą Senamiestį, o prie Žemutinės pilies įsiliejo į Vilnią. 1805 – 1808 m. tvarkant Pylimo gatvę, Vingrių upelis nuo ištakų buvo pradėtas dengti mūriniais skliautais dėl gyventojų skundų, nes upelis jau buvo tapęs nešvarumų nutekamuoju grioviu su atitinkamu kvapu. Adomas Honoris Kirkoras aprašė vadinamųjų Vingrių šaltinius, iš kurių keturiais po žeme paslėptais vamzdžiais teka šv. Jono, kaip miesto gyventojai jį vadina, vanduo, nes viena iš siurblinių buvo Šv. Jono bažnyčios papėdėje.
Žmonės šiuos šaltinius dar vadino „Vingieru“, „Vingra“, „Vinkra“, „Vengrų“ šaltiniais. Jo nuomone, pastarasis pavadinimas tinkamiausias, nes pasak Teodoro Narbuto, neva Algirdo laikais šioje vietoje buvo atskirame priemiestyje apsigyvenusių vengrų. Pirmąkart šaltiniai paminėti 1501 m. Aleksandro Jogailaičio privilegijoje, kuri atidavė juos dominikonų vienuoliams. 1536 m. vanduo mediniais, vėliau – metaliniais vamzdžiais buvo nukreiptas į įvairias miesto dalis. Pagrindinė linija iš Vingrių šaltinių ėjo Trakų, Dominikonų ir Šv. Jono gatvėmis. Visos linijos ilgis – apie 3 kilometrus. Bernardinų sode pastačius centrinę vandens siurblinę, Vingrių šaltiniai buvo apleisti.
1986 m. Vingrių šaltiniai paskelbti hidrologiniu gamtos paminklu. Šlaito papėdėje už nugriauto buvusio „Lietuvos“ kino teatro išliko tvora aptvertas šaltiniuotos žemės sklypas su sovietmečiu įrengtu betoniniu rezervuaru gatvėms laistyti. 2005 m. Vingrių šaltinių teritorija įtraukta į saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą.
Informaciją parengė:
Valdas Selenis
Informacijos šaltiniai:
- Kirkoras, Adomas, Honoris. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. – Vilnius, 2012, p. 160.
- Pasižvalgymai po Vilnių. Miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2015, p. 177.
- Pocevičius, Darius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. – Vilnius, 2016, p. 67 – 69.