Sluškų rūmai

Kadaise iš tolo ryškiai matomų, o dabar XIX a. plytų mūro namų užstojamų rūmų barokiniai fasadai per daugelį pertvarkymų buvo gerokai pakeisti su didžiojo orderio piliastrais ir jonėniniais kapiteliais, papuoštais vaisių girliandomis, herbiniu kartušu su karūna. Pagrindinis fasadas turi frontoną, kurio timpane yra barokinis batalinio siužeto stiuko bareljefas. Rūmus anksčiau Kiškoms priklausiusioje teritorijoje 1690 – 1694 m. statydinosi Polocko vaivada Domininkas Sluška. Rūmus savininkas maksimaliai priartino prie Neries. Kaip liudijo amžininkai, didelius žemės darbus D. Sluška atliko norėdamas matyti Radvilų rūmus, kur Barbora Radvilaitė susitikinėjo su Žygimantu Augustu. Amžininkai rašė, kad visą centrinę erdvę išilgai rūmų užėmusi didelė salė su stiklinėmis lubomis, virš kurių buvo akvariumas, kur plaukiojo įvairios žuvys. D. Sluška liepė ant rūmų marmuro išraižyti užrašą lotynų kalba: „Pašalinome kalnus, įveikėme Neries vandenis. Be kalvų pakopų iškilome aukštyn kaip gamtos nugalėtojai…“.

Vidaus dekoro darbai truko iki 1713 m. Manoma, kad apdailos darbus atliko Mikelis Arkangelas Palonis (Michele Arcangelo Palloni, 1642 – 1712) ir skulptorius Pjetras Pertis (Pietro Perti, 1648 – 1714). Prabangios vidaus patalpos buvo išpuoštos itališku marmuru, sienų tapyba ir lipdiniais. Paviljonų patalpos buvo gyvenamos, o pagrindinio korpuso – reprezentacinės. Rūmus supo geometrinio plano parkas su kanalais ir tvenkiniais. Netoli stovėjo oficinos, arklidės, prie Neries – koplyčia. 1727 m. rūmus įsigijo ir  remontavo LDK kaštelionas Kristupas Puzinas. 1745 m. rūmai atiteko Potockiams. 1756 m. apleistą pastatą įsigijo vienuoliai pijorai ir suremontavę, įsteigė kolegiją. Čia 1758 – 1764 m. veikė pijorų spaustuvė, kur Motiejus Dogelis išspausdino tris Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diplomatinių šaltinių tomus.

1773 m. rūmus nusipirko Vilniaus vaivada LDK didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis. Po jo mirties 1800 m. rūmai atiteko kompozitoriui, buvusiam LDK iždininkui Mykolui Kleopui Oginskiui. 1794 m. sukilimo metu čia veikė sukilėlių štabas ir sviedinių liejykla. 1803 m. rūmai atiteko Vilniaus miesto magistrato tarėjui Domininkui Zaikovskiui. Po remonto juose įrengta alaus darykla ir lentpjūvė. 1833 m. rūmai paversti Rusijos imperijos karine citadele ir rūmai smarkiai pakeisti – pakeistas ir planas ir tūris, sunaikintas dekoras. XIX a. viduryje rūmai paversti kalėjimu. 1957 -1959 m. pagal architekto Vladimiro Oleiničenkos projektą rūmai rekonstruoti ir nugriautos kalėjimo kamerų pertvaros, pakeistos perdangos ir padidinti langai. Sovietmečiu čia veikė profesinė technikos mokykla.

Informaciją parengė:

Valdas Selenis

Informacijos šaltiniai:

  1.  Gudavičiūtė, Dalia. Muziko F. Zappos paminklą apipynė ir anekdotai, ir mitai. 
  2. Maželytė, Edita. Šypseną keliančios Vilniaus skulptūros: neįtikėtinos jų atsiradimo istorijos. 

Leave a Reply