Šv. Eufrosinijos Polockietės cerkvė ir (Šv. Eufrosinijos) Liepkalnio kapinės

Pirmieji stačuatikių kapai Liepkalnyje atsirado 1795 m., kai Vilnius tapus Vilniaus gubernijos centru. Kapinių teritorijoje 1838 m. pirklio T. Zaicevo lėšomis buvo pastatyta finikiečių šventyklos stiliaus Palaimintosios Eufrosinijos Polockietės cerkvė, vėliau pristatytas pusapvalis kupolas, ištapytas freskomis, varpinėje pakabinti šeši varpai, o kapinėms prigijo jos vardas (archit. Nikolajus Čaginas). Nuo 1944 m. kapinės vadinamos Liepkalnio vardu.Pirmojo pasaulinio karo metu cerkvė buvo nusiaubta, brangenybės išvežtos į Rusiją. 1914 m. Šv. Tichono mauzoliejus pašventintas kaip cerkvė, ir joje taip pat pradėjo vykti pamaldos. 1960 m. valdžia uždarė koplyčią ir ją pavertė sandėliu.

Mišios cerkvėje atnaujintos 1919 metais. TSRS valdžia parapiją įregistravo 1946 m., joje buvo 300 tikinčiųjų.  Kapinėse palaidoti žymūs vilniečiai. Mecenatas T. Zaicevas savo pasirinktoje vietoje ant kalvos priešais cerkvę. Ant T. Zaicevo kapo stovi originali Šv. Tichono koplyčia, pastatyta dar caro laikais (1843 m., puslankio formos, iki šiol gerai matoma nuo cerkvės kalvos). Taip pat skulptorius Juozapas Horbacevičius, poetas, istorikas Pavelas Kukolnikas, folkloristas Jakovas Golovackis, rusų dailininkas ir Vilniaus piešimo mokyklos vadovas Ivanas Trutnevas, kuris ne tik pats paliko daugybę tapybos darbų, kūrė ikonostasus šiaurės vakarų Rusijos imperijos cerkvėse, bet ir prisidėjo prie tokių asmenybių ugdymo kaip Chaimas Soutine’as, Jacque’as Lipschitzas, Ludomiras Slendzinskis, Vladas Didžiokas ar Juozas Zikaras, bei kiti.

Eufrosinijos kapinės buvo vieta, kurioje laidoti aukšto rango rusų administracijos pareigūnai, karininkai, stačiatikių dvasininkai, jose taip pat ilsisi žuvę 1863-1864 m. sukilimo malšintojai (jiems skirta A. Rezanovo ir N. Čagino projektuota Šv. Jurgio koplyčia), Antrojo pasaulinio karo sovietų kariai, Marijos Magdalietės moterų vienuolyno seserys. Prie kapinių buvo pastatytas namas sargams, kartu buvęs ir benamių prieglauda. Antrojo pasaulinio karo metais kapinėse masiškai buvo laidojami rusų belaisviai. 1833 m. buvo surinkta lėšų kapinėms sutvarkyti, pastatyta jas juosianti tvora.

Nepriklausomybės metais Šv. Eufrosinijos cerkvė buvo suremontuota, kapinių teritorija sutvarkyta, o Šv. Tichono koplyčia vėl naudojama tikinčiųjų, tik jau kaip šarvojimo salė. Šv. Eufrosinijos kapinės veikia ir šiandien, 2007-2008 m. joms išskirtas papildomas žemės sklypas. Tai buvo ir yra Vilniaus stačiatikių svarbiausios kapinės.

Informacijos šaltiniai:

  1. Girininkienė,Vida. Vilniaus kapinės. – Vilnius, 2004. – P.137-141, 166-169.
  2.  Kazlauskas, Albertas. Vilniaus gatvės gyvos. Gidas po miesto periferiją. – Vilnius, 2017. -P. 153-154.
  3. Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2015. – P. 82-83.
  4. Vilniaus Šv. Eufrosinijos Polockietės cerkvė.
  5.  Шлевис, Герман. Церковь во имя Святого Благоверного Князя Алекандра Невского. – Iliustr. // Шлевис, Герман. Православные храмы Литвы. – Вильнюс, 2006. – P. 98-102.

Leave a Reply