Geležinkeliečių rūmai. Geležinis kablys

Sovietų sąjungoje, be reprezentacinių kultūros statinių, tokių kaip operos teatras, respublikinė biblioteka ir pagrindinis kino teatras, kiekvienas didesnis miestas privalėjo turėti geležinkeliečių kultūros rūmus.

Kauno g. stovintys Geležinkelininkų kultūros rūmai su aštuoniomis kolonomis, daugeliui žinomi „Kablio“ pavadinimu, buvo pastatyti 1958. Čia vakarais vykdavo šokiai, nes anksčiau šokių aikštelių buvo nedaug. Vilniuje populiariausios diskotekos vykdavo tuometiniuose respublikiniuose Profsąjungų kultūros rūmuose ant Pamėnkalnio ir Geležinkeliečių kultūros rūmuose Kauno gatvėje, netoli  geležinkelio stoties. Čia taip pat buvo kavinė. Diskotekos   trukdavo  iki vidurnakčio. Taip čia vykdavo  ir kino seansai. Kiną Geležinkelininkų kultūros rūmuose žiūrėdavo Naujamiesčio gyventojai arba keliautojai, mėginantys prastumti laiką iki savojo traukinio. Šokiai ir kinas  Geležinkeliečių rūmuose pasibaigė tada, kai  buvo pradėtas pastato remontas.   Po to rūmai dar ilgai buvo uždaryti.

Rūmai Jau kelias dešimtis metų yra alternatyvinio veiksmo vieta. Savo laiku čia vyko pirmieji reivai Lietuvoje, spalvingi „Fete de la Musique“ ir „Strokes Temple“ festivaliai, rūsyje buvo įrengtas  „GreenClub“, o antrame aukšte veikė klubas „Geležinis kablys”. 2000-aisiais  Overkill koncerto metu kilo gaisras ir pastatas buvo uždarytas.

Vėliau iniciatyvūs vilniečiai sumanė čia įsteigti aktyvaus laisvalaikio jaunimo centrą „Kablys“. Vienas iš projekto organizatorių – grupės „Skamp“ narys Vilius Alesius. 2011 m. spalį „Kablys“: tapo jaunimo laisvalaikio praleidimo vieta, čia įrengtas pirmasis ir kol kas vienintelis Lietuvoje riedlenčių, BMX dviračių bei riedučių parkas po stogu „LIONSKATER“.

Apie Geležinkeliečių rūmų simbolio – kablio atsiradimą, pasakojama tokia istorija:

Prie įėjimo į geležinkelio stotį stovėjo Mindaugas ir rūkė. Pro šalį lingavo troleibusai, važiavo žiguliukai, moskvičiai, stabteldavo volgos – taksi. Mindaugas pūtė dūmus, lūkuriuodamas savojo traukinio į Rytus, nors labai seniai norėjosi į Vakarus. Taip stovėdamas fiziškai pajuto, kad tobulos simetrijos miesto vartams kažko stinga. Tąkart šito pastato pseudoharmonija ypač erzino. Įlipęs į Maskvos traukinį, susiradęs savąją plackarto vietą, išsitraukė sąsiuvinį ir ėmė paišyti geležinkelio stotį. Tada ranka nevalingai ėmė ir „prikabino“ kablį. Pastatas pasidarė panašus į raganosį. Mindaugui net smagiau pasidarė pabaigus eskizą. Jau gulėdamas ant gulto, svajojo, kad kada nors „Vilniaus sąsiuvinio“ idėjos taps kūnais. 8 nuotr.

1994 metais prie buvusių Geležinkelininkų kultūros rūmų frontono „prisegtas“ grandiozinis skulptoriaus Mindaugo Navako „Kablys“ .Archyvo nuotr. 1994 metais prie buvusių Geležinkelininkų kultūros rūmų frontono „prisegtas“ grandiozinis skulptoriaus Mindaugo Navako „Kablys“. Gandas apie jį greitai pasklido po Vilnių. Žmonės miniomis ėjo žiūrėti tokio keisto dalyko. Tai buvo pirmas didžiausias laisvos kūrybinės minties ženklas. Nors daugeliui taip ir liko neaišku, kam reikėjo pritaisyti tokį akiai nemalonų, grėsmingą elementą, kūrybingas sielas „Kablys“ kabino. Metai iš metų ten pogrindžiuose ir palėpėse, pagaliau draugiškai išsidaliję visus rūmus, buriasi laisvės ieškotojai. Ir… neretai ją suranda.

Milžinišką kablį skulptorius įmontavo toje vietoje, kur anksčiau buvo sovietinis herbas. Tai turėjo būti laikina skulptūra, bet ji taip prigijo, kad liko puošti pastatą iki šiol kaip papildomą reikšmę turintis objektas. Vakaruose leidžiami leidiniai pateikdavo „Kablį“ kaip idealią iliustraciją, simbolizuojančią buvusių postsovietinių šalių gyventojų požiūrį: šis laikotarpis jau pasibaigė, mes jį prisimename, suvokiame ir iš to pasityčiojame.

Informacijos šaltiniai:

  1.  Lukša, Ivona. Praeities linksmybės – kur ir kaip?
  2. Kablio” Gytis: “Be muzikos galiu ištverti parą” 
  3. Mildažytė, Edita. Skulptūros, kurias būtina pamatyti: akmenyse užkoduotos ir labai brangiai kainavusios paslaptys.
  4. Vilnius 1900-2016: architektūros gidas. Vilnius, 2016, p. 120. 

Parašykite komentarą