Inskripcijos sovietinių represijų aukoms atminti

Naujamiestyje priešais Lukiškių aikštę įsikūręs Genocido aukų muziejus. Tame pačiame pastatų ansamblyje šiuo metu yra netradicinis paminklas. 1899 m. pastatytas pastatas buvo projektuojamas specialiai teismų reikmėms. Jame iš pradžių veikė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismas, nuo 1920 m. – Vilniaus vaivadijos teismai. O nuo 1940 m. iki 1991 m. pastate buvo įsikūrusios sovietų represinės institucijos (tik 1941-1944 m., čia vokiečių okupacijos metais veikė gestapas).

1944-1947 m. šiame pastate pagal SSRS karinio tribunolo ir Ypatingojo pasitarimo nuosprendžius mirties bausmė skirta 767 asmenims – okupantų valdžiai nepalankiems politiniams ir visuomenės veikėjams, partizanams, kunigams. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, KGB ir NKVD slaptųjų tarnybų nusikaltimai buvo paviešinti, Tuskulėnų dvaro teritorijoje rasta masinė kapavietė.

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje pradėjo ryškėti paminklo formų pokyčiai. Vietoj paminklų didvyriams atsirado vis daugiau paminklų aukoms. Tad 2000 m. Teismo rūmų pastato cokolyje dailininko Gitenio Umbraso iniciatyva iškaltos inskripcijos sovietinių represijų aukoms atminti ir šis sumanytas paminklas sovietinių represijų aukoms yra vienas iš nedaugelio netradiciniams paminklams priskirtinų objektų Lietuvoje. Dėl ypač glaudaus paminklo santykio su aplinka ir kontekstu jį galima pavadinti „įvietintu“. Pagal pirminį Gitenio Umbraso siūlymą, paminklas turėjo būti papildytas ir gestapo nusikaltimų aukų pavardėmis. Taip pat siūlyta erdvę aplink pastatą apvainikuoti ąžuolo lapų arba eglišalių motyvų trinkelėmis, o pastato timpane, vietoj anksčiau ten buvusio LTSR herbo, galėjo atsirasti Sopulingosios Dievo Motinos horeljefas. Nors šioms idėjoms pritarta, jos nebuvo įgyvendintos. Dabartinio Apeliacinio Teismo pastato cokolyje įrašius nuteistųjų ir Tuskulėnuose užkastų žmonių pavardes ir partizaniškus slapyvardžius visas pastatas tapo paminklu.

Informacijos šaltiniai:

  1. Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė.  Vilniaus skulptūrų kelias. – Vilnius: Modernaus meno centras, 2014, p. 144-147.
  2. Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2015, p.72.
  3. Gedimino pr. 40

Leave a Reply