„Naručio“ viešbutis

Pasaulietinių Vilniaus istorinių interjerų išliko nedaug (nuo gotikos iki XX amžiaus) Vilniaus senamiestyje yra apie 280 gyvenamųjų namų, turinčių išlikusius gotikinius rūsius.

„Narutis“ – seniausias Vilniuje ir vienas seniausių Rytų Europoje viešbutis, pirmą kartą paminėtas 1581 metais Kelne išleistame Georgo Brauno ir Franco Hogenbergo sudarytame  „Pasaulio miestų albume“, kuriame siūlomas kaip nakvynės vieta keliautojams, viešbutis, įsikūręs, XV-XVI amžiaus pastatuose, skirtingais laikotarpiais priklausiusiuose įvairioms Lietuvos didikų dinastijoms, Vilniaus senamiestyje, Pilies gatvėje. Viešbučio pastatai atsispindi įvairių architektūros stilių – gotikos, baroko ir klasicizmo įvairovę.

1683 m. namą įsigijo Vilniaus Akademija (Vilniaus universitetas). Čia buvo įkurdinta veikusi Kilmingųjų kolegija (Collegium Nobilium). Dabartinėje Kolonų salėje buvo rektoriaus butas ir reflektorius (valgomasis). Uždarius Kolegiją, šiuose pastatuose įsikūrė Vilniaus universiteto Medicinos kolegija, vėliau pertvarkyta į Medicinos chirurgijos akademiją. Išlikusi nuostabi salė (dabar vadinama Kolonų sale) – buvęs profesorių valgomasis (reflektorijus), kurio sienas ir lubas puošia freskos (polichromija) mitologine tematika, nutapytos XVIII a. viduryje.

XVII a. pabaigoje namas priklausė Stanislovui Leopoldui Romanovičiui, kuris jį testamentu paliko sūnui Kasparui. Tuo laiku namo kieme buvo įrengtas bravoras, iškastas šulinys. Vedybų keliu (per pono Kasparo dukterį) namas 1715 m. atiteko Lydos apskrities teismo paseniūniui Danieliui Kazimierui Šiškai, kuris jį testamentu paliko savo bendrapavardžiui klebonui Šiškai. Pastarasis 1747 m. valdą užrašė jėzuitams. Name buvo apgyvendintas jėzuitų seminarijos vyresnysis ir šeši seminaristai. Per 1749 m. birželio 8 d. gaisrą smarkiai nukentėjusį pastatą jėzuitai suremontavo. Tuo laiku namą valdė Šv. Rapolo bažnyčios jėzuitai. Iki ordino uždarymo (1773 m.) namas buvo rekonstruotas, jam pristatytas trečias aukštas, suteiktos klasicizmo architektūros formos. Uždarius jėzuitų ordiną namas atiteko Edukacinei komisijai ir buvo parduotas.

Daugiau kaip šimtą metų jo savininkai nuolat keitėsi. Per pirmuosius 20 metų pasikeitė net 6 savininkai. 1801 m. namą nusipirko Gertrūda Orlovska, kuri čia šeimininkavo 34 metus. Viršutiniuose aukštuose esantys butai buvo nuomojami, o pirmame veikė smuklės, kavinės, biliardas, galanterijos ir vyno parduotuvės. XIX a. gale namo savininkė Stefanija Kolesinska suremontavo galinio kiemo korpuso galerijas, įrengė naujas laiptines. Tuo laiku namo pirmame aukšte įsikūrė: vartų kairėje pusėje veikė knygynas, o dešinėje – popieriaus parduotuvė. XX a. pradžioje namas priklausė A. Naruševičiui, kuris pastatė ketvirtą aukštą, užsibaigiantį istorizmo laikotarpiui būdingu frontonu su pusapskrite arkine niša centre. 1918 m. name buvo įrengtas Ch.M. Jutano viešbutis „Versal“. 1939 m. duris atvėrė Marjai Sapožnikovai priklausęs viešbutis „Narocz“ (pagal Adomo Mickevičiaus apdainuoto ežero Baltarusijoje pavadinimą – lietuviškai Narutis). Galima sakyti po Antrojo pasaulinio karo buvo pakeistas tik jo pavadinimas, tapo „Narutis“.

Dabartinę išvaizdą namas įgijo po 1967 m. rekonstrukcijos, kurią suprojektavo architektė Elena Urbonienė. Viešbučio savininkų Nadieždos ir Julijaus Novickų iniciatyva pagal architekto Gintaro Klimavičiaus projektą 1997 m. atlikta pastato rekonstrukcija. Jos metu uždaras vidaus kiemas buvo uždengtas stiklo stogu, jame įrengtas liftas, įveisti žalumynai. Viduje atidengtos kai kurios išlikusios freskos, sutvarkyti gotikiniai rūsiai, kuriuose įsikūrė viešbučio restoranas.  Viešbučio pastatai – valstybės saugomi architektūros paminklai.

Fasade atspindėti visi trys statybos laikotarpiai: raudonų plytų senasis (pirmas aukštas), klasicistinis (antras-trečias) ir lėkštu frontonu užbaigtas XX a. pradžios ketvirtasis aukštas. Klasicistinę namo dalį nuo iš gotikos laikotarpio išlikusio pirmojo aukšto skiria plati tarpaukštinė juosta su plačiomis palangių plokštėmis, stačiakampius langus supa lygūs siauri apvadai. Antrojo aukšto langus viršuje akcentuoja dideli trikampiai sandrikai. Trečiojo aukšto pastogę puošęs platus turtingos lipdybos frizas atskiria XX a. pradžioje užstatytą ketvirtą aukštą.

„Naručio“ viešbutis savo paskirties nekeičiantis jau beveik šimtą metų. Kairėje pusėje jis ribojasi su buvusios Medicinos kolegijos rūmais, o jo dešinėje stovi Signatarų namai. Šiandien viešbutyje „Narutis“ galima išvysti buvusių gotikinių namų sienas, ar vėlesnių laikotarpių unikalius pasaulietinius interjerus bei jų fragmentus: Vilniaus akademijos Collegium Nobilium ir Collegium Medicum dienas menančią XVIII a. sienų tapybą kolonų salėje arba buvusio rektoriaus bute. Viešbutis yra prabangių nepriklausomų viešbučių aljanso „Preferred Hotels Group“ narys bei priklauso aukščiausios klasės viešbučių ir kurortų pogrupiui Preferred Hotels & Resorts LVX. Viešbutis Viešbutis „Narutis“ – vienas iš kelių sostinėje veikiančių boutique stiliaus viešbučių. Boutique – prancūziškas žodis, kuriuo apibūdinamos nedidelės, tačiau ypatingai specializuotos, labai aukštos kokybės prekes ir paslaugas tiksliniam klientų ratui siūlančios įmonės.

Boutique viešbučiai – nedideli, dažniausiai įsikūrę senamiesčių pastatuose, turinčiuose savo istoriją, aurą, paslapčių ir romantikos šleifą. Šis viešbučių tinklas, jungiantis per 800 viešbučių 70-yje valstybių, – šešta pagal lyderių reitingą pasaulyje nepriklausomų viešbučių sistema. „Narutyje“ nėra vienodų kambarių. XVI-XVIII amžių pastatuose skiriasi kambarių išdėstymas, dydis, lubų aukštis. Vienus kambarius puošia išlikusios autentiškos praėjusių amžių freskos, kitus – akmeninės sienos fragmentai ar medinės barokinės sijos.

Dabartinio viešbučio, o tada – Vilniaus universiteto patalpose ir profesoriams skirtuose butuose dirbo ir gyveno daug įžymių mokslo ir meno žmonių, kurių vardai tampriai susiję su Vilniaus, Lietuvos ir kaimyninių šalių, visų pirma Lenkijos, istorija. Čia gyveno rašytojas ir istorikas Juzefas Ignacas Kraševskis, parašęs keturių tomų istorinį veikalą „Vilnius nuo pradžios iki 1750 metų“. Poetas Julijus Slovackis universiteto profesoriaus patėvio bute praleido vaikystę ir jaunystę, kur lankėsi su juo draugavęs poetas Adomas Mickevičius. Prancūzų kilmės profesorius Žanas Emanuelis Žiliberas kieme, kurį supa viešbučio pastatai, 1782 m. įkūrė Botanikos sodą ir pirmąją Universiteto oranžeriją. Šioms istorinėms asmenybėms atminti  skirtos memorialinės lentos ant viešbučio fasadų.

Informacijos šaltiniai:

  1. 10 gražiausių Vilniaus interjerų
  2. Istorija
  3. Išskirtinėms šeimos šventėms – prabangi ir jauki istorinė aplinka
  4. „Narutis“ skaičiuoja šimtametę istoriją

Leave a Reply