Vadinamasis Štralio namas yra istorizmo laikotarpio pastatas su neorenesansiniu pagrindiniu fasadu. Sąjūdžio laikais pastatui prigijo Signatarų namų pavadinimas. Pagrindinis fasadas yra Pilies gatvėje, rytų korpusas – Literatų gatvėje. Keturi korpusai supa uždarą kiemelį, į jį iš Pilies gatvės yra įvažiavimas. Vakarų korpusas iš Pilies gatvės pusės yra trijų, iš kiemo – keturių aukštų, gatvės pusėje namas turi mansardą. Namo planas netaisyklingas. Kambariai dideli, pereinami. Į dalį pirmojo aukšto patalpų patenkama iš vidaus kiemelio, kur įrengtas keltuvas. Po dalimi namo yra gotikiniai XVI a. stovėjusio namo rūsiai. 1645 m. namas priklausė Vilniaus burmistrui. Namas plytų mūro, tinkuotas, stogas dengtas čerpėmis. Puošniausias yra antras aukštas; šoninių langų poros su korintinio orderio piliastrais ir antablementu sudaro darnią kompoziciją. Nišose po trikampiais sandrikais yra skulptūros, simbolizuojančios žemdirbystę ir žvejybą.
1748 m. čia stovėjusį mūrinį namą nuniokojo gaisras ir jis buvo atstatytas trijų aukštų. XIX a. pabaigoje savininkas Kazimieras Štralis jį rekonstravo pagal architekto Aleksejaus Polozovo projektą ir namas įgijo neorenesansinį pavidalą. XX .a pradžioje pirmame aukšte buvo Štralio kavinė, į kurią užsukdavo ir lietuvių visuomenės veikėjai. K. Štralis turėjo dar dvi kavines Gedimino pr. 22 ir Totorių g. 2. Joms lankytojai davė „spalvotus“ pavadinimus – „raudonasis Štralis“ – pagal raudonu pliušu išmuštas kėdes, „žaliasis“ ir „baltasis“ (Signatarų namai) – pagal sienų spalvą. 1915 –1918 m. trečiame aukšte buvo įsikūręs Lietuvių laikinojo komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti centrinis komitetas, vėliau Lietuvos Taryba, kuri posėdžiavo čia 7 kartus nuo 1918 m. vasario 12 iki 1918 m. vasario 16 dienos (šeštadienio). Pastarąją dieną vyko du posėdžiai. Pirmojo metu 11-15 valandą priimtas Nepriklausomybės Aktas, nors Jonas Basanavičius vėliau tvirtino, kad 12.30. Įdomu, kad posėdžiams buvo pasirinkta būtent ši vieta, todėl, kad J. Basanavičiaus kabinetas buvo beveik nekūrenamas, o tuo metu vasaris buvo itin šaltas. Anot Aleksandro Stulginskio, Lietuvos Nepriklausomybės Aktą pasirašius, Antanas Smetona atsisėdo ant minkštasuolio ir abejojo, ar gerai Taryba yra padariusi – nerimavo dėl Vokietijos reakcijos.
Lietuvai atgavus Vilnių 1939 metais Štralio kavinė buvo uždaryta, tačiau netrukus jos vietoje atsidarė kabaretas „Ksantypa“, kurį valdė iš nacių okupuotos Lenkijos dalies pabėgę menininkai.
1990 metais namas dedikuotas muziejui, kuris buvo atidarytas 2000 metais po prieš dvejus metus atlikto interjero muziejinės rekonstrukcijos. Nuo 2003 metų muziejus tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus filialu. Signatarų namuose vyksta kasmetiniai vasario 16 d. paminėjimai. Ekspozicijos centrinė ašis – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų gyvenimą ir veiklą iliustruojanti istorinė medžiaga, išdėstyta trylikoje kambarių. Signatarų namų ekspozicija yra unikali, nes nuolat papildoma muziejaus įsigytomis, signatarų artimųjų dovanotomis ar paskolintomis relikvijomis.
Informaciją parengė:
Valdas Selenis
Informacijos šaltiniai:
- Jurkštas, Vytautas. Štralio namas. // Paminklų sąvadas. – Vilnius, 1988. – T.1, p. 206 – 207.
- Klimavičius, Raimundas. Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė. Vasario 16-osios akto pėdsakais. – Vilnius, 2003, p. 40– 42, 47, 49, 59.
- Signatarų namai.