1812 m. vasarą, šiuo vingiuotu keliu į Vilnių pakliuvo pats Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Vilniaus atstovai jį pasveikino būtent Paneriuose, ten jam prisiekė ištikimybę.
Kelio į Kauną šioje vietoje, matyt, būta nuo senų senovės, tačiau jokių žinių iš tų senų laikų neišliko. XIX a. gyvenęs poetas ir kraštotyrininkas Vladislovas Sirokomlė (1823–1862) rašė, kad jo laikais „varganai atrodantis“, labai nukasinėtas Panerių kalnas kadaise buvęs toks status, kad senuoju keliu besileidžiančius arklius būdavę sunku sulaikyti.
Vienas pagrindinių to meto Lietuvos kelių buvo ne tik status, bet ir siauras. Juo vargiai prasilenkdavo du vežimai, tad kylantieji į kalną šaudė į orą tam, kad įspėtų tuos, kurie nuo juo leidžiasi.
Keliautojai sunkiai skynėsi kelią į kalno viršūnę ir dėl storo biraus smėlio sluoksnio – savo klampiais smėlynais Paneriai garsėjo nuo seno.
Lenkmečiu nuspręsta kelią paplatinti, išgrįsti glūdintais akmenimis, pavojingose kelkraščių vietose pastatyti atitvarus. Anąmet įvarytus betoninius stulpelius galime pamatyti ir šiandien. Kadangi Vilnius buvo įtrauktas į Lenkijos sudėtį, o Kaunas liko Lietuvoje, kelias pervadintas Juzefo Pilsudskio traktatu.
1831 m. birželio 19 d. šioje vietoje vyko mūšis tarp generolo Antano Gelgaudo vadovaujamų Lietuvos sukilėlių bei caro kariuomenės.
Senasis Vilniaus–Kauno kelio ruožas buvo svarbus miestui maždaug iki praėjusio amžiaus vidurio. Netrukus šalimais nutiesti modernesni ir platesni automobilių keliai senutėlį kalvų traktą pavertė labiau istorinį susidomėjimą keliančiu objektu.
Informaciją parengė:
Augustė Juodėnaitė
Informaciniai šaltiniai:
- Michalovskis, Vitalijus. Pamirštas kelias Vilniaus pakraštyje slepia žmogžudžių istorijas.
- Sliesoriūnas, Feliksas. 1830 -1831 metų sukilimas Lietuvoje. – Vilnius, 1974. – 468 p.
- Urbaitytė, Kristina. Pasivaikčiojimai pakampėmis: Senasis kelias Vilnius – Kaunas.