Gedimino pilis

Vilniaus Aukštutinė pilis, dažniau vadinama Gedimino pilimi ar Gedimino bokštu, yra ne tik vienas plačiausiai visuomenėje žinomų Lietuvos valstybingumo simbolių, bet kartu ir Lietuvos valstybės buvusios karinė ir politinės galios paminklas.

Turbūt nei vienas istorinis objektas Vilniuje nesusilaukia tiek daug turistų ir pačių miestiečių dėmesio kaip aukštai virš miesto stogų, Kalnų parko fone iškylanti Vilniaus Aukštutinė polis dažniau vadinama Gedimino pilimi. Tuo pačiu, tai vienas iš daugiausiai literatūroje aprašytų Vilniaus miesto objektų.

Nors Pilies kalnas, kaip ir už Vilnelės upės esantys kalnai, sprendžiant pagal archeologinius duomenis, žmonių buvo apgyvendinti nuo seniausių laikų, tačiau esminis pokytis ir intensyviausia kalno transformacija vyko XIII–XIV a. Manoma, kad medinė pilis ant kalno galėjo stovėti jau XIII a. antroje pusėje, o mūrinės pilies statybos vyko lygiagrečiai su valstybės vienijimo ir stiprėjimo procesais XIII–XIV a. Visuotinai priimta pirmąją mūro pilį sieti su kunigaikščio Gedimino valdymu bei politinio centro perkėlimu į Vilniaus gyvenvietę, kuri pradedama minėti 1323 m. Gedimino laiškuose.  Kartu su Žemutine pilimi bei ant Kreivojo kalno buvusia pilimi Aukštutinė pilis sudarė vientisą misto fortifikacijos kompleksą. Nors viduramžių laikotarpiu LDK intensyviai kariavo su Vokiečių Ordinu bei vykdė kampanijas į slaviškas žemes, priešo armijos retai pasiekdavo sostinę, tačiau archeologiniai radiniai ir Kryžiuočių kronikos byloja apie 1377–1394 m. buvusią ne vieną pilies apgultį.

Didžiausia grėsmė buvo iškilusi 1394 m., kada Vedami Vytauto ir padedami anglų riterių Kryžiuočiai apgulė sostinės įtvirtinimus. Sudegino medinę Kreivąją pilį, apgriovė Žemutinės pilies fortifikacinius įtvirtinimus, tačiau Aukštutinės pilies paimti nepajėgė. Manoma, kad XV a. pradžioje Vytautas rengdamasis karūnacijai Aukštutinėje pilyje buvo įsirengęs rezidenciją, galimai tuo metu buvo perstatytos ir kitos pilies struktūros, tokiu būdu suteikiant joms gotikos stiliaus elementų. Keičiantis karybos technologijoms, nors buvo prižiūrima, Aukštutinė pilis palaipsniui pradėjo prarasti savo gynybinę paskirtį. XV a. joje buvo įrengtas kalėjimas. Esminė žala ir Aukštutinės pilies palaipsniška žūtis prasidėjo 1655–1661 m. karo su Maskva laikotarpiu, kad užėmusių Vilnių maskvėnų kariuomenė buvo įsikūrusi Aukštutinėje pilyje ir stipriai ją apgadino. Po maskvėnų išvarymo pilis, kuri jau nebegalėjo atlikti  fortifikacinės funkcijos nebebuvo tvarkoma.

Nuo to laiko, keičiantis politinei situacijai ir požiūriui į Aukštutinę pilį, keitėsi ir jos paskirtis. Nors 1705–1708 m. buvo atlikta nedidelė pilies rekonstrukcija, kokia buvo mūro pastatų būklė XVIII a. geriausiai atspindi Pranciškaus Smuglevičiaus darbai. Juose dar matomi išlikusi nemaža dalis pilies rūmų sienų, viso aukščio pietinis ir vakarinis bokštai. Deja, kartu tai yra paskutiniai šaltiniai perteikiantys autentišką pilies pastatų vaizdą. Karai ir negandos, nors periodiškai tvarkomą ir bandomą išsaugoti pilies kompleksą, suniokojo negrįžtamai. Net ir vakarinis pilies bokštas, kuris daugelio yra suvokiamas kaip išlikęs originalus iš XV a. laikų, toks nėra. Daug kartų tvarkytas ir perstatytas bokštas yra vienu aukštu žemesnis negu buvo originalus XV a. statinys, o autentiški tuos laikus menantys yra tik du apatiniai bokšto aukštai. Kiek įdomybių ir naujų atradimų kasa kaskart ją tyrinėjant pateikia Gedimino pilis būtų sunku išsakyti šiame trumpame tekstuke, todėl geriausias būdas pažinti šį ilgametį Lietuvos ir Vilniaus simbolį yra istorinių knygų skaitymas.

Informaciją parengė:

Vilius Šadauskas

Informaciniai šaltiniai:

  1. Budreika, Eugenijus. Vilniaus pilis. – Vilnius, 1977. – 47 p.
  2. Vilniaus Aukštutinė pilis. – Vilnius, 2013. – p. 8–86.

Leave a Reply