Šv. Teresės bažnyčia – tai vienas iš tobuliausių Vilniaus ankstyvojo baroko paminklų. Atėjus sunkmečiams daugelis bažnyčių buvo nukentėjusios ar net uždarytos, tačiau Šv. Teresės bažnyčia niekada nebuvo uždaryta. 1844 m. uždarius basųjų karmelitų vienuolyną, ji kartu su Aušros Vartų koplyčia tapo parapijos bažnyčia.
Šv. Teresės bažnyčia 1633-1654 m. pastatė basieji karmelitai. Pilnas bažnyčios pavadinimas – Šv. Teresės Avilietės bažnyčia. Šiandien bažnyčia yra glaudžioje kaimynystėje su Aušros Vartų koplyčia. Ji prisišliejo prie jų didelio ir erdvaus vienuolyno su keliais vidiniais kiemais. Tai vienas iš tobuliausių Vilniaus ankstyvojo baroko paminklų.
Vilniaus miesto burmistras Ignotas Dubovičius supirko iš miestelėnų 6 sklypus, 1621 – 1627 m. pastatė prie Aušros (Medininkų) vartų didelį vienuolyną ir jį atidavė karmelitams. Į Lietuvą basieji karmelitai atvyko iš Lenkijos, netoli nuo Krokuvos esančio Černės vienuolyno, stovinčio ant Karmelio kalno. Dėl savo pomėgio vaikščioti be kojinių, tik su sandalais vienuoliai įgavo basųjų karmelitų pavadinimą. Vilniuje jie turėjo keletą namų ir sklypų, keturias privilegijuotas karčemas, už kurias mokesčių nereikėjo mokėti, ir netoli Vilniaus patogioje ir pelningoje vietoje – du palivarkus. Jų dvasinis gyvenimas pagrįstas pamaldumu Marijai ir Kristaus kančios kultu. Vienuoliai pasižymėjo filosofijoje, mistinėje teologijoje. Šv. Teresės Avilietės ir šv. Kryžiaus Jono veikalai iki šiol yra laikomi puikiais mistikos vadovėliais. Vilniaus basieji karmelitai gamino visame mieste garsėjusį alų ir liejo žvakes. Karmelitų apranga – juodai-rudas abitas sujuostas diržu, škaplierius ir pelerina su gobtuvu, bei baltos spalvos apsiaustas su pelerina. Vienuolynas išlaikė pasauliečius medicinos studentus, globojo senelius ir našlaičius.
Taigi Šv. Teresės bažnyčia buvo pastatyta prie vienuolyno. Dar 1627 m. bažnyčia buvo medinė, o jau 1633–1650 m. kanclerio Stepono Paco iniciatyva ir lėšomis buvo pastatyta mūrinė bažnyčia. 1652 m. vyskupo Jurgio Tiškevičiaus ji buvo pašventinta ir pavadinta šv. Teresės vardu.
Bažnyčios fundatorius S. K. Pacas, buvo gerai susipažinęs su pražystančio baroko menu, nes buvo keliavęs po Italiją ir Flamandiją. Realizuoti šią idėją jam padėjo du Vilniaus burmistrai – Steponas ir Ignotas Dubovičiai. Bažnyčia įdomi tuo, kad pastatyta naudojant atvežtines statybines medžiagas iš Skandinavijos ir Lenkijos (smiltainis, marmuras ir granitas). Bažnyčią projektavo italų karališkieji architektai – Constante Tencalla ir Giovanni Battista Gisleni.
Šv. Teresės bažnyčia yra pirmasis bebokštis barokinis paminklas. Šalia jos kyla kvadratinė keturių tarpsnių varpinė. Ją vainikuoja vėtrungė – angeliukas su trimitu. Bažnyčios interjere ryški menų sintezė. Statyta ji pagal italų XVII a. baroko stilių, tačiau tas stilius gerokai apgadintas 1760 m. gaisro.
Šv. Teresės bažnyčioje yra dvi koplyčios: Dievo Motinos ir Paco koplyčia. 1783 m. Mykolo Paco pastatyta rokoko stiliumi su klasikinio stiliaus žymėmis. Ši koplyčia papuošta stukatūromis, vaizduojančiomis Kristaus kančią. Altoriaus viršuje stovi didelis kryžius su medine Kristaus figūra. Po šia koplyčia yra Pociejų šeimynos karstai.
Šv. Teresė bažnyčia savo kiemu ribojasi su vienu iš Vilniaus simbolių – katalikų šventove, garsia visoje Lietuvoje ir užsienyje, gerbiama ir kitų tikėjimų – Aušros vartais.
Informaciją parengė:
Aistė Oškinytė
Informaciniai šaltiniai:
- Mickevičiūtė Karolina, Vilnius: vadovas po miestą: istorinis Vilnius, lankytini objektai, naudinga informacija. – Vilnius, 2009. – 168 p.
- Venclova Tomas, Vilnius: vadovas po miestą. – Vilnius, 2007. – 215 p.
- Viliūnienė, Gina, Urbakavičius, Raimondas. Vilniaus šventovės. –Vilnius, 2012, p. 110–119.