Senoji Vilniaus elektrinė

Pradžioje buvo numatyta elektrinę statyti šalia Bernardinų sodo, tačiau vėliau jos statybos vieta buvo perkelta į dešinįjį Neries krantą, Petrozavodskaja (dabar Rinktinės) gatvėje, šalia žydų kapinių, prie Neries upės.1900 m. elektrinės statybai sudaryta komisija, kuriai vadovavo Vilniaus miesto burmistras Juozapas Montvila, nariai generolas A. Antanovičius, inžinieriai Stasys Blaževičius ir J. Parševskis.

Buvo paskelbtas konkursas, kuriame dalyvavo daug užsienio firmų. 1901 m. rugpjūčio mėn. prasidėjo elektrinės statyba. Statybai ūkio būdu vadovavo Vilniaus miesto inžinierius Vladas Malinauskas. Gatvių apšvietimui įrengti buvo pasitelktas rangovas: firma „Shukert and Co“. Pagrindinis pastatas baigtas 1902 m. sausio mėn., o dar po metų, 1903 m. sausio 17 d. baigta montuoti įranga ir nutiestas skirstomasis tinklas.

1903 m. sausio 22 d. elektrinę ir tinklus priėmė Vilniaus gubernijos valdybos komisija. Elektrinė kainavo 680 000 rublių. Priėmimo akte detaliai aprašyti visi elektrinės įrengimai, jų techninės charakteristikos. Elektrinės pastatas buvo dviejų dalių, kurios skyrėsi ir architektūriškai. Vieno aukšto pastate įrengta mašinų salė (numatant vietą 4 garo mašinoms) ir katilinė (numatant vietą 5 garo katilams). Po mašinų sale tokio pat dydžio rūsys, kuriame patalpinti garo kondensatoriai bei garo ir vandens vamzdynai. Trijų aukštų pastato pirmame aukšte įrengta elektrinės raštinė, antrame – elektrinės viršininko, vyr. mechaniko ir vyr. energetiko butai, trečiame –akumuliatorių baterija, pusrūsyje – penki butai žemesnio rango personalui. Elektrinėje buvo valgykla, remonto dirbtuvės ir kuro sandėlis. Pastatas suprojektuotas taip, kad mašinų salę, katilinę bei kuro sandėlį būtų galima išplėsti.

Katilinėje buvo įrengti du po 235 m² kaitinamo paviršiaus 10 atmosferų slėgio Bormano katilai, mašinų salėje dvi po 350 AG (257 kW) 125 aps./min. horizontalios Ortveino ir Karasinskio firmos garo mašinos su 250 kW galios 440V AEG generatoriais, 3 garo siurbliai, vandens mechaninių ir cheminių priemaišų valytuvas. Siurblių našumas – 1,5 tūkst. kibirų vandens per valandą. Garo vamzdžiai apskaičiuoti visai elektrinės galiai – 1,7 AG. Vandenį elektrinė galėjo imti iš upės arba iš artezinio šulinio. Visose elektrinės patalpose iš pat pradžių buvo įrengtas garinis šildymas, t. y. pirmasis centrinis šildymas Lietuvoje. Tuo metu tai buvo moderni elektrinė. Į ją praktikai buvo siunčiami studentai iš Peterburgo imperatoriaus Aleksandro III elektrotechnikos instituto.

1906 m. ant administracinio pastato bokštelio pastatyta skulptoriaus Boleslawo Balzukiewicziaus skulptūra „Elektra“– moteris su laurų vainiku ant galvos, dešinėje rankoje laikanti žibintą su elektros lempute, o iškelta kairioji – skelbia naujos šviesos eros pradžią. Prie jos kojų parkritęs elektros šviesos apakintas vyras– kairiąja ranka prisidengęs akis, o dešiniąja numeta gęstantį fakelą. 1957 m. ji buvo nugriauta, 1995m. atstatyta (autorius – skulptorius Petras Mazūras).

Viešoji centrinė elektrinė viešai atidaryta 1903 m. vasario 14 d. iš pradžių ji veikė tik piko valandomis, nuo 1912 m. – visą parą. Pirmasis direktorius buvo Viktoras Nievodničanskis  (Wiktor Niewodniczański). Katilai buvo kūrenami Donbaso anglimi, kuri iki 1940 m. buvo vežama arkliais iš geležinkelio stoties. 1938 m., anot lenkų spaudos, Vilniaus elektrinė tapo viena didžiausių ir moderniausių Lenkijoje.

1940 m. Lietuvos kariuomenės kariškiai Vingio parke pastatė medinį siaurojo geležinkelio tiltą per Nerį. Geležinkelio Vilniaus geležinkelio stotis – Elektrinė statybai buvo panaudota dalis bėgių iš demontuoto siaurojo geležinkelio, lenkų nutiesto tarp Žvėryno ir Antakalnio ginklų sandėlių. Nei karo pradžioje, nei vokiečiams atsitraukiant, tiltas nebuvo paliestas ir kuras nuolat buvo gabenamas geležinkeliu. Tik 1962 m., kai elektrinėje pradėta kūrenti dujas ir mazutą, „siaurukas“ ir visas anglies ūkis buvo demontuoti.

1947 m. jau veikė visa ir dabar mašinų salėje esanti technika – Babkoks – Wilkoks 18 t/h našumo garo katilas ir iš Leningrado gautas 3 600 kW galios generatorius bei iš Rytų Prūsijos pargabenta 1911 m. gamybos AEG firmos turbina.

1963 m. pastačius Elektrėnų elektrinę, senoji Vilniaus miesto centrinė elektrinė prarado svarbą elektros energijos tiekimo sistemoje, bet persiorientavo į šilumos tiekimą miestui. 1963–1964 m pastatyti du 100 Gcal/h našumo vandens šildymo katilai, kurie tiekė šilumą Kalvarijų, Ukmergės gatvių vartotojams bei visam Žirmūnų mikrorajonui. 1981 m. elektrinės turbogeneratoriai buvo sustabdyti, nes įrengimai susidėvėjo, o juos remontuoti buvo netikslinga. Nuo 1903 iki 1981 m. elektrinė pagamino 1 064 milijardų kWh elektros energijos.

1982 m. Lietuvos kultūros ministerija paskelbė, kad Vilniaus centrinė elektrinė yra vietinės reikšmės technikos istorijos paminklas, saugomas valstybės. 1985 m. TE-I buvo perduota Vilniaus šilumos tinklams. 1997 m. buvo sustabdyti garo katilai, tiekę garą pramonės įmonėms, 1998 m. sustabdyti ir vandens šildymo katilai.

2000 m. AB „Lietuvos energija“ ir SPAB Vilniaus šilumos tinklai sudarė sutartį dėl Lietuvos energetikos muziejaus steigimo Vilniaus centrinės elektrinės patalpose. 2002 m. lapkričio 29 d. pasirašyta Viešosios įstaigos Lietuvos energetikos muziejus steigimo sutartis. Steigėjai – Vilniaus miesto savivaldybė, Nacionalinė elektros energetikos asociacija (NEEA) ir Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija (LŠTA). 2003 m. vasario 15 d. Lietuvos energetikos muziejaus atidarymo diena sutapo su Vilniaus elektrinės 100-mečio minėjimu.

Informaciją parengė:

Valdas Selenis

Informaciniai šaltiniai:

  1. Energetikos ir technikos muziejus. Apie muziejų. 
  2. Žiburiai, 1995-02-17-03-02, nr. 4 (199).

Leave a Reply