Rasų kapinės

Rasų kapinės yra Rasų-Ribiškių erozinės kilmės kalvyne. Šiose kalvose dar ikikrikščioniškais laikais, o gal ir vėliau, birželio 23 dienos vakarą rinkdavosi žmonės. Čia jie vaišindavosi, linksmindavosi ir aukodavo aukas.

XIX a. pab. tai buvo turtingų ir žymių žmonių kapinės. Pakraščiuose laidojo eilinius parapijiečius. Rasos – pirmosios kapinės už miesto ribų, įsteigtos 1796 m., uždarius Šv. Juozapo ir Nikodemo bažnyčia ir kapines Pasak XIX a. istorikų, Rasų priemiestyje buvo laidojamos įvairių epidemijų aukos. 1800 m. vietoj Šv. Juozapo ir Nikodemo parapijos įsteigta Misionierių vienuolyno bažnyčios parapija.  1801 m. balandžio 24 d. pašventintas naujųjų kapinių plotas.

Įsteigus kapines, buvo pastatyti kolumbariumai – 3-5 aukštų mūriniai statiniai, į kurių nišas įdėdavo karstus, o išorinėje dalyje įstatydavo paminklines lentas. Antakapinės plokštės, dengusios kolumbariumų nišas iš fasadinės pusės, dažnai būdavo su ilgais tekstais, herbais ir raižiniais. Juos gamino to meto skulptoriai. Kolumbariumai buvo nugriauti XX a., vienas 1937 m., kitas 1957 m. Buvę palaikai perlaidoti netoliese, taip pat Rasų kapinėse. Viename iš tų kolumbariumų, manoma, buvo palaidotas ir žymusis dailininkas Pranciškus Smuglevičius.

1841 m. tarp buvusių kolumbariumų buvo pradėta statyti neogotikinė raudonų plytų koplyčia.  Ją suprojektavo broliai Tomas, Bronislovas ir Stanislovas Tišeckiai. 1883 m. Vilniaus gydytojas Hilarijus Raduškevičius pradėjo statyti neogotikos stiliaus mūrinę varpinę su kripta giminės kapams. Centrinėje kapinių koplyčioje buvo paveikslai vaizdavę Išganytojo palaidojimą, Aušros vartų Dievo Motiną. Joje stovėjo klausykla, medinis katafalkas, nudažyta marmurą imituojančia spalva, daug (vienu metu net 36) medinių paauksuotų žvakidžių, ąžuolinis suoliukas. Po koplyčia laidojimo rūsys.

1847 m. stačiatikių dvasininkija šalia Rasų kapinių užėmė naują plotą, kuriame laidojo mirusius Karo ligoninės skyriuje. Naujosios kapinės buvo apkastos grioviu, už kurio laidojo savižudžius. XX a. pr. Šioms kapinėms prigijo Našlaičių kapinių pavadinimas. Jos buvo neprižiūrimos, apleistos. Šiose kapinėse be dvasinės ir pasaulietinės valdžios žinios buvo laidojami neturtingiausi miesto gyventojai.

Kaip rašė žymus XIX a. keliautojas Adomas Honoris Kirkoras savo knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“: „Bent jau paviršutiniškai išvaikščioję miestą visomis kryptimis, nueikite į daugybės jo gyventojų amžino atilsio vietas pagerbti mirusių mūsų pirmtakų atminimo; pradėkime nuo Rasų kapinių, plytinčių plačiame slėnyje, su daug kalvelių, kurių didžią dalį įspūdingai puošia gražūs įvairių rūšių medžiai.Dar užsukime į Angelų kalnelį. Kiek čionai gėlų ir krūmokšnių, o kaip tirštai nusėta žemė mažais, tėvų apraudotais įvairaus amžiaus vaikų kapeliais!“

Ant minėjo angelų kalnelio 1998 m. spalio 24 d. Vilniaus gydytojų federacija „Už gyvybę“ Rasų pastatė simbolinį antkapinį paminklą Negimusiems kūdikiams – abortų aukoms.

Rasų kapinėse yra dar vienas – Literatų kalnelis, kapinių viduryje, kur palaidoti žymūs, lietuvių, lenkų, baltarusių rašytojai, kultūros veikėjai.

Šiaurinėje dalyje yra ir Knygnešių kampelis (ten išlikę ir seniausi, 1812 m., tvoros likučiai, ir „vyriausieji“, 1822–1823 m., kapai).

Kapinėse, greta tvoros, žemų cementinių antkapėlių su kryžiaus atvaizdais gretos. Kiekvienam žuvusiam kareiviui po vieną. Viduryje – aukštokas apvalus stulpas, tarsi obeliskas, kurio viršuj ratu lenkiškai parašyta Wilno swoim wybawcom (suprask: Vilnius savo išvaduotojams). Greta – tose kovose kritusių Lietuvos karių kapai ir baltutėlaitė pieta su užrašu: Amžina garbė žuvusiems už Lietuvos laisvę 1920–1921. Šalia – keli 1941 m. birželio sukilimo dienomis ir vėliau žuvusiųjų laisvės kovotojų kenotafai (kapai be palaidotųjų), antkapiuose surašytos žymesniųjų pavardės…

Informaciniai šaltiniai:

  1. Giedraitis, Liudvikas. Po lėktuvų dūzgesiu
  2. Girininkienė, Vida. Vilniaus kapinės. – Vilnius, 2004. -223 p.
  3. Kirkoras, Adamas Honoris. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes.  – Vilnius, 2012 . – 326 p.
  4. Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2015. – 294 p.

Leave a Reply