Rūmų istorijos pradžia – vienintelis, daugiau kaip prieš 600 metų rašytas, dokumentas – Didžiojo Kunigaikščio Jogailos 1387 m. vasario 17 d. privilegija.
1387 m. Lietuvai priėmus krikštą, Jogaila įsteigė Vilniaus vyskupiją ir padovanojo sklypą, buvusį „prie Vilniaus miesto, prie Goštauto sodo“. Taigi vyskupo žemė turėjo būti dabartinių rūmų ansamblio teritorijoje. Pirmasis Vilniaus vyskupas Andrius Vasila (1388-1398) čia pastatė rūmus, kuriuos vėliau kiti šeimininkai puošė, perstatinėjo, plėtė. Išlikę rašytinių šaltinių apie Vyskupų rūmus, kai 1536–1555 m. vyskupu buvęs vienas iš turtingiausių vyskupų Paulius Olšeniškis, rašo, jog tai buvę įspūdingiausi pastatai po Karališkosios pilies. XVI amžiuje aplink rūmus plytėjo didžiulis sodas, kuris augalija bei įranga buvo puikesnis net už nuostabiuosius Radvilos sodus.
Lietuvai atsidūrus Rusijos sudėtyje Vyskupų rūmų ansamblis tapo laikina rusų imperatoriaus, kunigaikščių ir kitų didikų buveine. Ano meto puošniausiuose ir solidžiausiuose rūmuose 1796 m. gyveno caras Pavelas I; 1797 m. čia buvo apsistojęs Stanislovas Augustas Poniatovskis; 1804 m. viešėjo būsimasis Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII.
XIX amžiuje rūmai tampa oficialia Rusijos generalgubernatoriaus buveine. Čia gyveno M. Muravjovas, Lietuvoje pramintas Koriku. 1824-1832 m. rūmai pagal garsaus Sankt Peterburgo dvaro architekto V. Stasovo projektą buvo perstatyti ir įgavo dabartinį pavidalą. 1920 metais, prieš Lenkijai užimant Vilniaus kraštą, rūmuose buvo įkurdinta Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, taip pat Lietuvos telegramų agentūra (ELTA). Vėliau, tarpukario laikotarpiu, rūmai vėlgi buvo naudojami reprezentacijai. Juose yra gyvenęs maršalas J. Pilsudskis.
Atkūrus Nepriklausomybę, dalį patalpų kurį laiką užėmė Prancūzijos ambasada. Pritaikant rūmus Prezidento rezidencijai, remtasi dviem pagrindinėmis interjero koncepcijomis. Patalpose, kuriose buvo išlikęs dekoras arba informacija apie jo pobūdį (pvz., polichromija), nuspręsta atkurti istorinį interjerą. Viduje daug puošnių, klasicizmo epochą menančių salių: Baltoji – pagrindinė, kurioje teikiami apdovanojimai, Prezidentas susitinka su visuomene; Mėlynoji skirta prezidento konfidencialiems pokalbiams; Žaliojoje Prezidentas posėdžiauja su vyriausiais patarėjais; taip pat čia – Žemėlapių, Delegacijų, Derybų, Pasitarimų salės, kurių kiekviena unikali savo interjeru, puošta vėlyvojo klasicizmo baldais, paveikslais. Pirmojo aukšto patalpose dekoro neišliko, todėl čia numatyti šiuolaikiniai baldai bei įranga, kurią parenkant ir projektuojant stengtasi išlaikyti būdingas vėlyvajam klasicizmui medžiagas (pvz., raudonmedis) ir išryškinti pastato paskirtį. Atkuriant svarbiausių reprezentacinių salių interjerą, remtasi istorine medžiaga, menotyriniais bei kitais tyrimais. Rūmų antrojo aukšto vakarinės dalies interjerai buvo suprojektuoti iš naujo, kadangi anksčiau perstatant buvo visiškai sunaikinti. Yra išlikusi istorinė medžiaga apie šiuose rūmuose XIX amžiuje stovėjusius baldus. Taigi šiandieną rūmus puošia vėlyvojo klasicizmo baldai bei jų kopijos, pagamintos Lietuvos ir Sankt Peterburgo baldininkų.
Prezidentūros rūmų fasadas papuoštas Lietuvos herbu – Vyčiu, virš kurio plevėsuoja Prezidento vėliava. Ji pakelta, kai Prezidentas yra Rūmuose, o nuleidžiama išvykus iš Vilniaus.Kiekvieną sekmadienį 12 val. vyksta iškilminga vėliavų pakeitimo ceremonija. Joje dalyvauja ne tik šiuolaikinėmis paradinėmis uniformomis, bet ir viduramžių šarvais vilkintys Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai. Po vėliavų pakeitimo vienos valandos garbės sargybon stoja du, XIV amžiaus karių uniformomis vilkintys, kariai.
Informaciją parengė:
Ernestas Jagelavičius
Informaciniai šaltiniai:
- Baužienė, Morta. Pasižvalgymai po senojo Vilniaus mūrus. –Vilnius, 2012. – 414 p.
- Jonykaitė, Raminta. Kad pastatytų Prezidentūrą, nugriovė dalį Vilniaus universiteto.
- Prezidento rūmai.
- Prezidento rūmų istorija.